Gurmaniškoje operos „Pelėjas ir Melisanda“ premjeroje – šefo Deivydo Praspaliausko staigmena

Jau kurį laiką kartu rengiantys labdaros akcijas bei kitus įvairius renginius scenos ir virtuvės režisieriai šį kartą imasi gaivinti istorinę Vilniaus erdvę taip, kaip tuo galėtų didžiuotis ir buvę jos šeimininkai.

Nepaliaujamai artėjanti VCO premjeros data neišgąsdino nei solistų Jurgitos Adamonytės (Italija), Giuseppe Filianoti (Italija), Yevgeny Ulanov (Rusija), nei maestro Gintaro Rinkevičiaus, visų susirinkusių spaudos konferencijoje. Šiems solistams tai – jau nebe pirmas susitikimas su opera „Pelėjas ir Melisanda“.

Pasak jų, šiuo metu verda intensyviausi darbai, tenka spėti ir į muzikines ir į scenines repeticijas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, kurias maestro ir režisierė įsigudrino organizuoti vienu metu dviejose vietose, taip dvigubindami darbo valandų skaičių ir produktyvumą. Nė vienos iš jų nėra lengvos, – Klodo Debiusi opera, kerinti savo grožiu ir svajingomis melodijomis iš tiesų reikalauja ypatingo pasiruošimo. Čia svarbus kiekvienas solisto žvilgsnis ir į partnerį ir į dirigentą, reikalingas absoliutus pasitikėjimas vieni kitais, o tai kainuoja iš tiesų daug.

Paskutinė, lemtinga savaitė iki premjeros, pasak D.Ibelhauptaitės yra ir stebuklinga. Kasdien ryškėja įdėto ilgo darbo rezultatas, atsiranda bendras vaizdas ir kelias savaites repetuotos scenos jungiasi į vientisą kūrinį. Žinoma, didžiausi stebuklai vyksta užlipus į sceną su kostiumais, išpildančiais personažo charakterį bei  išvydus scenografiją. Režisierė skubėjo pridurti ir pasidžiaugti jau nuveiktu didžiuliu darbu, – ji negalinti atsidžiaugti, su kokiais talentingais žmonėmis ji galinti dirbti. Scenografiją premjerai kuria Marijus Jacovskis, o kostiumus – Jon Morrell (D. Britanija). 

Simbolistinės dramaturgijos ir impresionistinės muzikos derinys – „Pelėjas ir Melisanda“ pasakoja keistą vienos šeimos ir į ją papuolusios moters istoriją. Pasiklydusią miškuose Melisandą radęs Golo ją įsimyli ir veda, tik po pusės metų pristatydamas ją savo artimiesiems. Sutuoktiniams persikėlus į vyro namus, jaunoji ima nemažai laiko leisti su Pelėju – jaunesniu Golo broliu. Nepasitikėjimas, pavydas, meilės žaidimai ir simboliai bei nemažai mistikos, – štai iš ko susideda vienas svarbiausių XX a. operos kūrinių.

Taigi, kodėl apie jį pasakojama būtent Trakų g. 14? Ir kuo čia dėtas D. Praspaliauskas? Jau gruodžio 4 dieną šį erdvė pakvies į naują restoraną DUBLIS, kur lankytojų lauks išskirtinė aplinka ir išieškoti novatoriški skoniai. Vietos šeimininkas ir režisierius – šefas Deivydas Praspaliauskas čia vadovausis skandinavišku požiūriu į virtuvės tradicijas: sezonui būdingas meniu, kruopščiai atrinkti tiekėjai.

Tai, kas šiuo metu vyksta Trakų 14, galima pavadinti genius loci – vietos dvasios – atgimimu, arba – vienu iš magiškų senojo Vilniaus stebuklų. Tai istorija apie kilmingą skonį, tradicijas ir meną džiaugtis gyvenimu. Ji trunka jau beveik 500 metų... 

Jau nuo XVI amžiaus šioje vietoje stovėjo rūmai. Yra žinoma, kad pastatas priklausė garbingoms Oginskių, Tiškevičių šeimoms, o XVIII amžiuje tapo puikiu skoniu, laisvu mąstymu ir dideliais turtais garsėjančių Radvilų namais. Radvilos – viena įtakingiausių ir įdomiausių LDK didikų giminių. Daugelis jų – smalsūs keliautojai ir meno žinovai, į Lietuvą vežęsi meno kūrinius bei naujausias Vakarų Europos vyno, maisto bei aprangos ir gyvenimo būdo madas. Jie buvo ir vieni pirmųjų Vilniaus operos mecenatų.

Viena jų – čia gyvenusi Teofilija Radvilaitė Moravska. Tai buvo moteris! Meno žinovė, aistringa kolekcininkė ir prabangiausių puotų Vilniuje organizatorė. Teofilijos sūnus Dominykas gavo puikų išsilavinimą, o iš mamos išmoko vertinti stiprias moteris. Jis vedė aktorę, Mariją Korvelytę Moravską, kuri vėliau ėmėsi vadovauti suklestėjusiam Vilniaus teatrui ir tapo šių rūmų šeimininke. Rūmai iki pat XIX amžiaus buvo vieta rinktis vertinantiems meną, madą ir gerą skonį. Čia aptariami naujausi Vilniaus gandai, ragaujamas retas vynas ir gardus maistas, įvertinamos Vakarų Europos sostinių naujausios mados ir, žinoma, teatro pastatymai bei meno kūriniai. Ar galėjo tokia vieta išnykti be jokio pėdsako? 

Skandinaviškos maisto kultūros puoselėtojas D.Praspaliauskas vis svajojo apie išskirtinę vietą, kur susitiktų menas ir išskirtinis maistas. Na, o D.Ibelhauptaitė ir „bohemiečiai“ visuomet ieško jaukių, lyg namais tampančių vietų susimatyti. Būtent čia gruodžio 3 d., vyks ir „Pelėjo ir Melisandos“ premjeros šventė. Kaip juokauja menininkai, tai bus dviguba gurmanų šventė! Ir vėliau šioje vietoje netrūks meno gyvenimo, – restorane esančiame Žaliajame kambaryje (ang. Green room) vyks ir „bohemiečių“ darbo susitikimai, ir šventės, o apačioje įsikursiančioje „Grafo“ galerijoje – parodos ir susitikimai su menininkais. Pirmasis iš jų kvies jau gruodžio 8d. susitikti su D.Ibelhauptaitė, kuri pasakos „Pelėjo ir Melisandos“ kūrybos užkulisių istorijas.

„Tiek opera, tiek puikus maistas yra menas. Vienas iš jų – penas sielai, kitas – kūnui, tačiau, tam, kad žmogus jaustų malonumą, būtų nustebintas, pakylėtas, kupinas energijos ir įkvėpimo, reikia abiejų.

„Bohemiečių“ draugystė su Deivydu yra natūralus žingsnis. Turime Vilniuje kurti gurmaniškas vietas, turime išbandyti tai, ko dar nebuvo. Čia mūsų namai ir čia mes galime sunešti visą, ką geriausio išmokome išsibarstę po pasaulį. Be to, turime svarbią misiją meną jungti su kasdieniu gyvenimu ir jį ten išlaikyti, kad dar po kelių šimtų metų kažkas kitas galėtų kalbėti apie šią tąsą.

„Pelėjas ir Melisanda“ Vilniuje statoma pirmą kartą per 100 metų... Maestro Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras įgyvendina daugelio kolektyvų svajonę atlikti šią ypatingo grožio operą. Na, o Dievydas, tikras savojo meno virtuozas mus dar ilgai stebins savo įmantriais kūriniais. Gera būti bendraminčių būryje...“, – mintimis dalinosi D.Ibelhauptaitė.

Daugiau spaudos konferencijos akimirkų: