Gustave’as COURBET (1819–1877) buvo geras tapytojas ir skandalinga asmenybė. Jis pramynė kelią modernizmui, bet visuomenės pasipiktinimą dažniau keldavo ne prancūzo menas (nors jis kartais taip pat šokiruodavo), o elgesys.
NEĮŽEIDŽIAMAS. „Kokia pabaisa galėjo pagimdyti niekšą, vardu Gustave’as Courbet? Kokioje mėšlo krūvoje, palietoje vyno, alaus ir nuodingų seilių mišiniu, išaugo šitas tuščias ir plaukuotas moliūgas?“ – vaizdingai piktinosi Alexandre’as Dumas, apie kurį buvo galima pasakyti tą patį. Courbet neiškvietė rašytojo į dvikovą, jis vertino net juodžiausią reklamą. Todėl nepristigdavo pirkėjų ir mecenatų, vartėsi kaip inkstas taukuose.
VEIDRODĖLI, VEIDRODĖLI… Courbet buvo narcizas. Neabejojo, kad yra talentingiausias dailininkas, gražuolis (nuolat tapė autoportretus), arogantiškiausia asmenybė ir – velnio išpera. Jis labai mėgo būti giriamas; kai kiti tylėdavo, girdavosi pats. Arba tikindavo, kad yra niekšas, girtuoklis, netašytas provincialas, vertas apkalbų madinguose salonuose ir spaudoje. Žurnalistai jam meldėsi: kai pritrūkdavo sensacijų, susirasdavo tapytoją, kurio būtos ar nebūtos istorijos tapdavo dienos įvykiu.