Gydytoja Aistė Paškonienė – apie diktorės darbą ir visą gyvenimą lydinčią aistrą šokti

Trumpa dosjė:

• Zodiako ženklas. Vėžys.
• Mėgstamiausios spalvos. Juoda ir balta.
• Gražiausias metų laikas. Vasara.
• Įdomiausia skaityta knyga. D. Chamberlain „Šešėlyje“.
• Svajonių šalis. Japonija.
• Muzikos stilius. Įvairi, bet labiau prie širdies – ramesnė.
• Naminis gyvūnas. Neturiu, bet svajoju apie šunį.
• Prietaras. Juodai katei perbėgus kelią, tris kartus nusispjaunu per kairį petį ir pabeldžiu į medį.
• Didžiausia baimė. Nesėkmės.
• Slaptas talentas. Būti diktore (šypsosi). Nemaniau, kad tai sugebėsiu. 
• Ko niekada taip ir neišmokau. Pasitikėti savimi.

Aiste, ar greitai priėmėte sprendimą tapti laidos vedėja?

Tiesą sakant, labai nustebino pasiūlymas vesti laidą. Sulaukiau skambučio iš darbovietės. Mane informavo, kad mano telefono numeris perduotas televizijos laidos prodiuseriams ir jie su manimi susisieks. Sulaukusi skambučio, labai jaudinausi, nejutau, apie ką kalbu, ir nežinojau, kas iš to išeis.

Kaip tik buvo antra atostogų diena, tai turėjau kuo užsiimti likusį jų laiką – galvojau apie laidą, svarsčiau, ar tikrai jai tiksiu, ar tai mano sritis. Buvo visokių dvejonių, taip pat tariausi su šeima. Galiausiai nusprendžiau sutikti, nes viduje kirbėjo malonus jaudulys, taip pat man imponavo, kad laida yra edukacinio pobūdžio, o ne šou, be to, medicina ir sveikata yra mano temos. 

Kaip artimieji ir kolegos reagavo į tokį karjeros posūkį?

Įvairiai. Vieni klausė, ar man tikrai to reikia, ar patiks tapti viešu žmogumi, būti labiau žinoma. Esu uždaresnio būdo, tai ir man pačiai šis faktas kėlė abejonių. Vyras labai palaikė. Sakė, jei jau taip susiklostė, turėčiau pasinaudoti galimybe. Juolab kad mane pasirinko, pati darbo neieškojau. Jei tave atranda, skambina, vadinasi, mato tavyje kažką ypatinga. Taigi taip bendromis jėgomis priėjome prie sprendimo ir aš sutikau tapti laidos vedėja. 

Kaip sekasi prisijaukinti kameras?

Turbūt neįmanoma jų prisijaukinti (šypsosi). Visą pirmą filmavimo dieną pradrebėjau, nelabai ir prisimenu, kas įvyko. Buvo filmuojamos trys laidos: daug šviesų, daug žmonių, laidos dalyvių. Tris ar keturis kartus buvo daromas makiažas, keičiami drabužiai. Vis kitas scenarijus, stresas, jaudulys...

Grįžau namo labai išsekusi ir nežinodama, ar man pavyko. Paskui gavau nuotraukas, pamačiau laidos anonsą ir nusiraminau. Viskas atrodo tikrai neblogai. Žinoma, aš negaliu lygintis su profesionaliais žurnalistais, diktoriais, nes mokiausi medicinos. Mano profesija yra gydytoja, tai gal atleistinos tos kelios klaidelės (šypsosi). Aišku, galutiniam rezultatui reikėjo ne vieno dublio.

Kodėl, jūsų nuomone, reikia visuomenę šviesti apie sveikatą, kurti sveikatos laidas?

Būdama medikė, išmanau gana siaurą medicinos sritį – ausų, nosies ir gerklės ligas. Nežinau, kas naujo ir reikšmingo vyksta kitose srityse. Jei jau medikai negali aprėpti visos medicinos, tai eiliniam žmogui apskritai čia be galo sunku susivokti, žinoti apie naujoves, suprasti, kur tiesa, o kur iškreipta informacija. Laidų apie mediciną tikrai reikia, ypač švietėjiškų, kuriose kalbame apie sudėtingus dalykus paprastai, visiems suprantama kalba. Kuo daugiau žmonės žinos, tuo lengviau bus suprasti, kokie specialistai ką gydo, kur ir kada reikia kreiptis. Tai labai naudinga.

Kas didžiausi mūsų sveikatos priešai?

Pagrindinis priešas yra blogos emocijos, niūri atmosfera. Labai daug žmonių šiandien kenčia nuo negatyvumo, nukreipto į visą pasaulį, į žmones, į pačius save. Žinoma, sveikatai didelę įtaką daro gyvenimo būdas (mityba, judėjimas), tačiau neigiama atmosfera ne mažiau reikšminga. Ji gali susargdinti.

Ar jūsų pačios domėjimasis sveikata, rūpinimasis ja pasikeitė tapus dviejų berniukų mama?

Žinoma, pasikeitė. Tapus mama, sulėtėjo gyvenimo tempas, kuriam laikui dingo hobiai. Pagrindine veikla tapo vaikai, rūpinimasis jais, sveika mityba, edukacija. Didelis skirtumas, kai esi vienas, nuo nieko nepriklausomas žmogus, ir kai tampi mama. Atsakomybė patrigubėja visose gyvenimo srityse, taip pat ir sveikatos.

Ar pastebite, kad pastaruoju metu visuomenė labiau rūpinasi sveikata?

Žmonės tikrai labiau pradėjo rūpintis savimi, daugėja informacijos, atsiranda priimtinesnė edukacija, platesnis švietimas tiek mokyklose, tiek spaudoje. Daugiau dėmesio skiriama sveikai gyvensenai (mitybai, fiziniam aktyvumui), taip pat dažniau tikrinamasi profilaktiškai.

Kaip vertinate visuomenės požiūrį į medikus?

Senais laikais kunigas, mokytojas ir gydytojas buvo garbinami. Dabar to nėra. Visuomenėje vyrauja požiūris, kad gydymas yra paslauga, taigi gydytojas yra paslaugų tiekėjas, o ne „šventasis“, kaip anksčiau (šypsosi). Dabar gydytojams keliami didesni reikalavimai, skiriamas ypatingas dėmesys, išreiškiamas kritiškas požiūris. Tiesa, kaip ir kitais klausimais, visuomenė apie medikus turi kelias nuomones ir jos keičiasi priklausomai nuo situacijos, pavyzdžiui, pandemijos. Nieko pakeisti negalime: dirbame, kaip dirbome, o žmonės vertina, kaip jiems patinka.

Ar sveikata tikrai mūsų rankose?

Žinoma, ją labai veikia gyvenimo būdas (mityba, sportas), taip pat aplinka, visuomenė, tad nuo mūsų pačių tikrai nemažai priklauso. Labai svarbu neapsileisti, profilaktiškai tikrintis sveikatą, nesvarbu, kad nejauti ligos simptomų. Dalį tyrimų privaloma atlikti reguliariai, pavyzdžiui, kraujo, šlapimo, gliukozės, cholesterolio ir kt. Jie gali parodyti ligos pradžią, net jei jautiesi gerai. Patarčiau daugiau dėmesio skirti sveikatai, dažniau lankytis pas gydytojus profilaktiškai. Taip galima užkirsti kelią daugumai ligų.

Akcentuojate fizinio aktyvumo svarbą sveikatai. Pati esate šokėja, ar galite papasakoti apie tai daugiau?

Šokiai mane lydi visą gyvenimą. Mama nuo mažens vis vesdavo į būrelius. Pradžioje buvo liaudiški patrepsėjimai, paskui pramoginiai šokiai. Kurį laiką šokau, vėliau dariau didelę pertrauką, per ją atradau tenisą – žaidžiau apie dešimt metų. Kai vaikai ūgtelėjo, vėl visa galva pasinėriau į sportinių šokių treniruotes. Labiau džiaugiuosi sugrįžusi, nes visada žavėjausi šia sporto šaka, visuomet norėjau šokti.

Šokate profesionaliai. Ar dar kam lieka laisvo laiko?

Iš tiesų turiu tiek veiklų, kad nelabai ir belieka (šypsosi). Esu gydytoja, dėstytoja, mama, šokėja, dabar ir TV laidų vedėja. Nebežinau, ar galėčiau aprėpti daugiau. Šokiai atima išties nemažą laiko dalį. Priklausau Pasaulio šokių organizacijai, dalyvauju „Pro/Am“ varžybose. Ir aš, ir treneris Vytautas Mackonis labai atsakingai žiūrime į pasiruošimą, nes reikalavimai šokėjams tikrai griežti. Reikia išmokti choreografiją, techniką, reikia ir fizinio pasirengimo, o tai užima laiko. Tačiau šokiuose išmoktos pamokos praverčia ir kitose gyvenimo srityse. Šokis man padėjo tapti atkaklesnei, labiau užsispyrusiai, siekti tikslų – šios savybės labai padeda medicinoje.

Kada geriausiai pailsite?

Turbūt per šokių treniruotes. Dažnai po darbo dienos važiuodama į jas jau nieko nebenoriu, manau, kad nepašoksiu, man per sunku, pavargau, o ir galva pilna įvairiausių minčių. Bet judėjimas kažkaip atpalaiduoja. Fizine prasme tai nelengvas darbas, tačiau muzika ir šokis padeda užmiršti visus rūpesčius, suteikia naujos gyvybės. Kas šoka, tas supras (šypteli).

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.