Gydytoja Daiva Čičiškinienė – apie pokalbius su netekusiais artimųjų: itin įstrigo viena istorija

Nei jos pacientų, nei kolegų tai tikrai nestebina – ši visada besišypsanti, kiekvienam gerą žodį randanti ir net per atostogas kolegoms į pagalbą skubanti medikė derina anesteziologės-reanimatologės darbą reanimacijos skyriuje su labai atsakingu donorystės koordinatorės darbu.

Nacionalinio transplantacijos biuro specialistai sako, kad kiek pamena – gydytoja Daiva visada dirbo kaip donorystės koordinatorė. Tai kiek metų Jūs susaistyta su donoryste?

Pirmiausia esu gydytoja anesteziologė-reanimatologė. Šį darbą dirbu jau daugiau nei tris dešimtmečius. Donorystės koordinatore tapau prieš daugiau kaip penkiolika metų, todėl Biuro koordinatoriai manęs kitaip ir nepažįsta. Donorystė – neeilinis ir sudėtingas procesas. Reikia ne tik išlaikyti donorinius organus, bet ir bendrauti su giminėmis. Vienam budinčiam gydytojui reanimacijoje tai daryti būtų per daug sudėtinga.

Kodėl to ėmiausi? Viskas labai natūraliai gavosi. Pirmiausia mūsų ligoninėje kažkas turėjo būti atsakingas už tai. Turbūt manimi pasitikėjo, kad galiu tai padaryti, o paskui jau nebesustojau... Juolab, kad atsirado motyvacija – tarkime, kartas nuo karto sutinki žmogų, kuriam persodino donoro širdį ir dabar jis augina savo sūnų... Grįžtamasis ryšys mūsų darbe labai svarbus. Santaros ar Kauno klinikoms gal paprasčiau – žmogaus artimieji sutinka pradėti donorystės procesą, o paskui jau sugrįžta pacientai su persodintais donoriniais organais. O mes prašome grįžtamojo ryšio iš Biuro – informacijos apie efektyvaus donoro baigtį, kad galėtume pasidžiaugti. Kaip ir reanimacijos pacientų, kad kai atsigaus, pasirodytų.

Organų donorystės procesas prasideda, kai gydytojų konsiliumas diagnozuoja smegenų mirtį – tada Jūs mediciniškai išlaikote – „gydote“ organus, kad jie tiktų transplantacijai. Kiek tas procesas gali užtrukti?

Kai įvyksta smegenų mirtis, sutrinka visos organizmo gyvybinės funkcijos, viskas organizme išsibalansuoja – norint išlaikyti donorystei tinkamus organus, kiekvieną minutę gydytojo ir medicininės įrangos pagalbos reikia vis daugiau ir daugiau. Ir jei mes galvojame apie pačius kilniausius tikslus, tai mes turime kilniai elgtis, kiek įmanoma organus išlaikyti kokybiškesnius, kad nebūtų taip, kad vaikas laukia Kalėdų, laukia Kalėdų senelio dovanėlių ir gauna sulūžusią mašinėlę be ratų. Turime skubėti dėl žmonių, kurie laukia gyvenimo stebuklo. Todėl mes sakome žodį para, blogiausiu atveju kelios, bet kuo greičiau tai įvyksta, tuo geriau.

Nes per tą laiką reikia ne tik išlaikyti organus, bet ir bendrauti su giminėmis. Kartais – net jų ieškoti ir su socialiniais darbuotojais, ir su policija. Juk staigi mirtis dažniausiai įvyksta netikėtai. Kartais giminės net nežino, kad jų artimajam kažkas atsitiko. Tenka ne tik juos surasti ir jiems pranešti apie staigią artimojo netektį, o paskui iš karto pradėti kitą pokalbį – apie donorystę...

Tie pokalbiai su artimojo netektį išgyvenančiais artimaisiais dažniausiai nebūna nei trumpi, nei lengvi. Kartais jie susideda iš trijų keturių pokalbių – žmonės pašneka, išeina, vėl sugrįžta. Kartais lauki artimųjų, kol jie atvažiuos – ir po penkias šešias valandas. Kartais giminės būna užsienyje. Ir kuo toliau, tuo dažniau. Gerai, kad dabar yra ir kokybiškesnių komunikacijos priemonių, nes bendrauti norisi akis į akį.

Kiekvienas atvejis yra kitoks, kiekvienas – išskirtinis. Yra buvę tokių artimųjų, kurie mus gąsdino, ir pyko, ir lakstė. Ir vidury nakties atvažiavo – tikėjausi, kad atvyks sūnus ir bus supratingas, o jis vos man nepasiūlė į galvą, kad sugadinau jo atostogas, nes jis turėjo sugrįžti anksčiau. Ir tada jautiesi kaltas, kad norėjai, kad jis atsisveikintų su savo mama, nesvarbu, koks po to bus jo sprendimas. Laukiau ligoninėje iki trijų nakties, kol atskrido jo lėktuvas, kol jis atvyko iš oro uosto...

Kai žmogus sužino apie artimojo netektį, dažniausiai praeina visus išgyvenimo etapus. Iš pradžių yra pasimetimas, šokas, netgi neigimas, paskui praplūsta pyktis – pyksta ant visų, ant ko tik įmanoma, net artimojo, kuris buvo šalia, kai įvyko bėda – ne iš karto iškvietė greitąją arba greitoji ilgai važiavo. Labai daug pykčio sugeria, kad padarė ne viską, ką galėjo, o jei nebegali prisikabinti prie to, pyksta ant likimo. Paskui tas pyktis pereina į gilų liūdesį. Ir mes jau nematome, kai ateina susitaikymo etapas. <...> Emocijų būna visokių – buvo ir tokių, kurie krito ant grindų, rėkė, gąsdino visokiais teismais, skundais...

Laimei, daug ir tokių atvejų, kai pavyko perkalbėti kardinaliai prieš donorystę nusiteikusius artimuosius. Buvo ir tikrų stebuklų – atlėkė žmogus visas susijaudinęs ir pagalvojau – dabar tai bus... O jis sako – suprantu, kad jūs mano sūnui jau nebepadėsite, bet darykite viską, kad jis galėtų išgelbėti kitus. Buvo tikrai šokas. Nes tėvas tiesiog paprašė, kad jo sunkią galvos traumą patyrusį sūnų išsaugotume kitiems.

Teko lankyti daug kursų apie pokalbius su žmonėmis netekusiais artimojo. Kuo daugiau tai darai, tuo geriau sekasi. Bet iš tiesų dirbti yra daug lengviau nei kalbėtis. Dėl to ir atsirado donorystės koordinatoriai, regioniniai donorystės centrai. Žmonės, kurie yra papildomai apmokomi, kaip teisingai tai daryti. Nes gydytojas be šio ligonio dar turi penkis ar šešis vienodai sunkius, ir gali būti dar naujas, čia pat atvežamas, prie kurio tu irgi turi būti – čia ir dabar.

Įsimintiniausias ar išskirtiniausias jūsų profesinio darbo įvykis, situacija?

Kaip gydytoja reanimatologė galiu papasakoti, kad vienu metu mums į reanimaciją buvo atvežę septynis sužeistuosius, susidūrus priešpriešais dviem automobiliams. Vienu metu, iš karto trys greitosios atvyko. Vaiką išvežėme į vaikų ligoninę, bet liko šeši – vienas už kitą sunkiau sužeistieji. Vieni keliavo į reanimaciją, kiti – į operacinę. Kaip sako kolegos reanimatologai, būna ir tokių parų, kai per budėjimą įvyksta trys mirtys...

Kalbant apie donorystę prisimenu viena šeimą, kuomet sūnui buvo konstatuota smegenų mirtis. Mes su tėvais kalbėjome, jie labai ramiai viską išklausė. Paskui pasakė – išauginome du sūnus ir tikriausiai toks mūsų likimas... Sūnums teko tokia dalia – pagelbėti kitiems. Pasirodo, tie žmonės buvo prieš šešis metus dovanoję vieno sūnaus organus, o paskui sutiko ir antrojo mirusio sūnaus organus dovanoti kitų gyvybėms gelbėti. Man iki šiol ši šeima akyse stovi – su tokia pagarba, su tokiu supratingumu. Šitie žmonės užaugino du sūnus, kurie išėjo jauni ir išgelbėjo 12 žmonių.

Apie organų donorystę kalbate su mirusio donoro artimaisiais, o kokią žinią norėtumėt pasakyti bet kuriam Lietuvos žmogui, kuris nieko nežino apie šią sritį?

Reikia pasidžiaugti, kad žmonių sąmoningumas per penkiolika metų auga. Šiandien jau neberastume tokių, kurie visiškai nieko nežinotų apie donorystę ir transplantaciją. Gal tik kai kurie to nesuvokia iki galo.

Tokiems norisi pasakyti, kad namuose reikėtų kalbėtis ne tik apie blynus ar išpardavimus, o apie tai, kas bus, jei kažkas atsitiks. Daugelis apskritai net nesusimąsto, kad jiems gali kažkas atsitikti. Juk būna, kad po persirgto gripo patiems gali prireikti transplantacijos. Ir kaip tada mes galime laukti ir tikėtis donorinio organo, jei patys nebuvome apsisprendę. Juk donorystė – turbūt pati kilniausia žmogiškos meilės išraiška. Mes visi mielai dalyvaujame aukojimo akcijose – aukojame pinigus, daiktus. Aišku, viso to reikia, bet sugebėti paaukoti tai, ko tau tikrai nebeprireiks, suvokti tai, ir paaukoti tai kitam žmogui, suteikti jam galimybę pasveikti, gyventi, kurti gėrį, auginti vaikus.

Kai sako, neduosiu to savo artimo. Klausiu, kur jūs jį pasidėsite? Po lova? Po pagalve laikysite? Bus teismo ekspertizė? Tai padarys skrodimą, išims tą inkstą, norėdami pažiūrėti, ar jis nepažeistas, supjaustys gabaliukais. Bet juk kuo daugiau savęs atiduodi, tuo daugiau lieka. Kuo daugiau išdalinsi, tuo daugiau liks tavyje. Man labai patiko, kai dokumentinio filmo „Prisikėlimas“ pirmojoje dalyje sūnaus netekusi mama sako: „Aš jaučiu, sutiksiu tą žmogų ir pajausiu, kad jame plaka mano vaiko širdis“. Tai suvirpina iki sielos gelmių.

Visi pažįstantys sako, kad Daiva kiekvieną sutinka su šypsena – ar ryte ar vakare, ar vidurnaktį. Kur slypi pozityvumo paslaptis?

Mamos dovana, paveldėta. Kiek prisimenu močiutę ir mamytę – jos niekada niekuo nesiskundė. Joms būdavo gerai tik tada, kai aplinkiniams būdavo gerai – visada su šypsena. Tai tikriausiai Dievo dovana, kurią paveldėjau. Ir jei tu būsi niūrus, kaip tikėtis, kad kažkas kitas tau šypsosis?

Žinoma, būna visko, bet gal tą artimieji namuose labiau pajaučia. Ne veltui bičiuliai juokiasi, kad iš manęs konsultacijų mikstūroms negausi ir Daivai skųstis dėl smulkmenų negali, nes jei kvėpuoji ir plaka širdis, vadinasi – viskas gerai. O save saugau paprastai – kartais tiesiog išvažiuoju ir pati sau iš kokios nors močiutės nusiperku glėbį gėlių. Arba grįžtu namo ir pasiseka mano šuniui – pasiimu ir einame vaikščioti po miškus, po laukus. Išsibūni, išsivaikštai, paklausai per ausinukus muzikos. O namie laukia savi žmonės, kurie ir nuramina, ir padrąsina, ir palaiko. Pasako – nieko, kitą kartą bus geriau.