Kiekvieno budėjimo vaikų priėmime metu aš vis nustebinu nors vieną mamą arba tėtį, papasakodama jiems, kad tokie vaistai kaip paracetamolis ir ibuprofenas ne tik mažina temperatūrą, bet ir skausmą. Ir vis atsiranda nežinančių, kad sirgdamas gripu vaikas gali justi skausmą. Vaikų skausmą mes ignoruojame itin dažnai, juk jei nepasako – tai neskauda. O kad vaikas zirzia, inkščia, virkauja, nori tik gulėti – greičiausiai susiję su tuo, kad jis VAIKAS. Deja, tai netiesa.
Dėl darvinistinio požiūrio į vaikus, kaip į mažiau išsivysčiusias būtybes, ilgą laiką buvo galvota, kad jie nejaučia skausmo taip pat, kaip jaučia suaugusieji. O ypač naujagimiai. Net operacijos buvo atliekamos be adekvataus nuskausminimo ir daug vaikų neišgyvendavo, patyrę tokį nesuvokiamai stiprų skausmą.
Būna ir dabar – tėvai atvyksta į priėmimo skyrių išsigandę, kas gi jų mažam čiauškučiui nutiko – nei bendrauti, nei žaisti nori, gulinėja visą dieną, atsisako valgyti. Paklausus, ar bandė duoti vaistų nuo skausmo, atsako, kad vaikui nieko neskauda, jis nesiskundžia.
Suprantama, skųstis keblu, kai dar sunkiai ištari savo vardą. Ir vaistų vaikui nedavė, nors patys išgėrė jau ne vieną tabletę.
Gana dažnas mitas „nedavėm vaistų, kad neužslopintų simptomų“. Neva, jeigu vaikas jaučiasi blogai, bet nuo vaistų jam pagerėjo – tai gydytojas atsisakys apžiūrėti, juk vaikas „per gerai atrodo“.
O kaip yra iš tiesų?
Suprantu, kad tėvai ne iš blogos valios „pakankina“ savo vaikus.