Gydytoja Ineta Barkauskienė savo darbo objektą pavertė meno kūriniais: „Mečiau sau iššūkį“

Kaip gimė idėja, kad dantys taip pat gali būti meniško kadro vertas objektas? Juk dažnai būna, kad ilgus metus dirbdami tą patį darbą nebepastebime jame nei romantikos, nei grožio...

Puikiai pamenu tą momentą: tiesiog vieną dieną pričiupau save galvojant, kad norėčiau kitokios nuotraukos. Juk šypsena tai ta pati, bet ją įamžinti galima ir kitu kampu, ir iš labai labai arti. Visiems smalsu pamatyti tai, kas plika akimi nėra matoma. Tad mečiau sau iššūkį – parodyti visuomenei, ką kiekvieną dieną dirbdami mato mano srities gydytojai. Tačiau su meniškumo prieskoniu. Dirbant su dantų estetika ypatingai svarbu matyti, kaip šypsena atrodo „prieš“, ir kaip atrodo „po“. Tokios vizualizacijos man padeda tobulėti, siekti naujų tikslų.

Kaip vyksta kadro, idėjų paieškos? 

Visada buvau natūralumo šalininkė. Dantukas gali būti ir netobulas, tačiau man jis gražus viskuo – unikalumu, struktūriškumu, žavi jo makroreljefas, maži įtrūkimai,  polichromatinis paviršius. Tai atskleisti fotografijose nėra lengva. Esu be galo dėkinga savo kolegei Viktorijai ir kantriems pacientams, kurie nė vienas neatsisakė ir leido man įgyvendinti savo vizijas. Gal todėl ir negalėčiau išskirti kažkurios vienos gražiausios nuotraukos. Žiūrėdama į jas pirmiausiai atsimenu žmogų. Su kiekvienu pacientu patyrėm puikių emocijų. Tikiuosi, tą santykį galima jausti ir fotografijoje.

Turite šeimą, auginate du berniukus, dirbate. Taip pat atradote laiko naujiems mokslams. Gal dėl karantino daugiau laiko atsirado?

Šiuo metu be savo tiesioginės veiklos dar gilinuosi į paramedicinos mokslus. Nuo vaikystės buvau žmogus „veiksme“ ir metai to nepakeitė. Kai prasidėjo pirmasis karantinas, labai gerai prisimenu dieną prieš ir po. Dar kovo 15-ąją mano darbų kalendorius buvo suplanuotas pusei metų į priekį. O prasidėjus karantinui visi planai sugriuvo. Jaučiausi blogai. Kankino nežinomybės ir baimės jausmas.

Pasauliui sustojus, stabtelėjau ir aš. Anksčiau esu savanoriavusi Greitojoje medicinos pagalboje. Tačiau dėl savanorystės apribojimų to nebegalėjau tęsti. Tad nusprendžiau, mokytis paramedicinos. Dabar jau galiu pasakyti, kad odontologija – mano mylimas darbas, paramedicina – pašaukimas, o fotografija – mano jausmingos sielos išraiška.

Ką daryti, kad kiekvieno šypsena atrodytų verta tokios meninės fotografijos?

Patarimai daug kam žinomi, tačiau visada galima priminti ir vėl. Reiktų reguliariai apsilankytis pas odontologą – burnos higieną atlikti du kartus per metus. Moterys turėtų nepamiršti rinktis tinkamo atspalvio lūpų dažus, nes vienas atspalvis gali paryškinti dantų baltumą, o kitas – gelsvą atspalvį. Dar vienas legendinis patarimas: nedėvėti drabužio baltesnio už savo dantų spalvą. Ir svarbiausia – šypsokitės.

Aplankyti gydytojos odontologės Inetos Barkauskienės kurtų meninių fotografijų parodą „Dental Art“ galite Lietuvos sporto muziejuje Kaune (Muziejaus g. 7). Paroda yra nemokama ir veiks iki liepos 22 dienos.