Gydytojai Donata ir Darius Raubos kartu gyvenime ir darbe: „Juokiamės, kad nukonkuravome vienas kitą“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Kaip reikia susitaikyti su visiškai nenuspėjamu gyvenimu? Bet kada būti iškviestam į ligoninę dėl skubios operacijos ir pakonsultuoti kolegos, kai ramiai sau leidi vakarą po sunkios dienos?

Donata: Mums visada taip.

Darius: Karantinas atvėrė akis – supratome, kad tikrai labai daug dirbame. Užsitęsia operacija, tarkime, o tau reikia būti privačioje klinikoje, ten tavęs jau laukia, ir nerviniesi, bėgi, užtrunki, tavo planai griūva. Žadi grįžti namo šeštą, o grįžti dešimtą.

Donata: Aš jau žinau: jei Darius pasako, kad grįš aštuntą, vadinasi – dešimtą vakaro. Per karantiną neoperavome, nedirbo privačios klinikos, atsirado daugiau laiko. Iš pradžių buvo keista...

Darius: ... mane namie dažniau matyti. Buvo uždaryti sporto klubai, niekur nėjau, daug laiko turėjome vienas kitam.

Donata: Viena vertus, streso lygis dėl nežinomybės ir pandemijos turėjo būti didesnis, bet mums buvo atvirkščiai – šiek tiek mažiau darbo, ramesnis laikas.

Abu esate chirurgai, intensyviai dirbate. Gyvenimiška situacija: reikia paimti dukrą Amėją iš darželio, jūs abu užimti.

Darius: Yra buvę... Kartą rožių pirkau auklėtojai ir prašiau Amėjos perduoti, kad nepyktų, nes užtrukome.

Donata: Gerai, kad tokiais atvejais gelbsti močiutė.

Žmogaus sveikata ir gyvybė yra svarbiau nei tavo manikiūrai, pedikiūrai, kirpyklos ar „sudegę“ bilietai į teatrą

Darius: Baba yra išsigelbėjimas. Dar ir mano dukra iš pirmosios santuokos kartais padeda. Sukamės iš padėties.

Donata: Planuoti laiką sudėtinga. Bet savaime suprantama: žmogaus sveikata ir gyvybė yra svarbiau nei tavo manikiūrai, pedikiūrai, kirpyklos ar „sudegę“ bilietai į teatrą arba koncertą. Visa tai gali palaukti – svarbu gerai atlikti savo darbą. Toks juk ir yra pagrindinis mediko tikslas.

Darius: Būna, valgai vakarienę, o tau paskambina iš ligoninės, kad paciento žaizda supūliavo, arba kolega prašo pagalbos – stojiesi ir važiuoji, nesvarbu, tavo darbo laikas ar laisvalaikis. Gerai, kad abu su Donata specializuojamės spręsdami nosies problemas, galime vienas kitą pavaduoti.

Donata: Kartais privačioje klinikoje aš apžiūriu jo operuotus pacientus, o jis – mano. Būna, kad mano ir jo pacientai guli toje pačioje palatoje, o kai vėliau prireikia operacijos, jo ligonis nusprendžia operuotis pas mane, mano – pas jį. Matyt, pasikalba, padiskutuoja, o mes juokiamės, kad nukonkuravome vienas kitą.

Darius buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, susirgusių COVID-19. Kaip jūs, Donata, priėmėte žinią, kad grįžęs iš slidinėjimo vyras net neužsuks į namus ir važiuos izoliuotis?

Darius: Tai paaiškėjo paskutinę sekundę, nes Austrija iki tol nebuvo rizikos zonos šalis, kurią aplankius reikėjo saviizoliuotis. O paskui jau pasirinkimo nebuvo, nors iškart jokių ligos požymių nejutau. Buvau gerai nusiteikęs, ta liga neatrodė labai grėsminga, keletas mūsų kompanijos draugų karantinavomės vieno jų bute.

Donata: Aš į tai pažiūrėjau rimtai. Sudėjau daiktus, maisto, dar pyragą iškepiau. Ir visą tą laiką, tris savaites, kol Darius sirgo, nei aš, nei dukra jo nematėme.

Darius: Manęs net beveik pasveikusio ji neįleido į namus – įsivaizduojate? Turėjau vieną neigiamą atsakymą, laukiau kito, o namuose ėmė kaukti signalizacija, Donata man paskambino, nesisekė jos išjungti, sakau, tuoj atvažiuoju. Išlipu su kauke, o ji pro langą man sako: neįleisiu. Kaip tai neįleisi??? Aš juk tik užeinu, surenku kodus, išjungiu ir vėl į mašiną. Sako: ne. Susinervinau! Visų mūsų žmonos tuo atžvilgiu buvo labai griežtos.

Donata: Buvo baimės, nors Darius sirgo lengvai. Abu nerimavome, ar jam nepablogės, nes vienas iš jo draugų ligoninėje sirgo sunkokai: duso, kilo aukšta temperatūra. Skambindavomės kiekvieną vakarą, ilgai šnekėdavomės, vis ragindavau, kad pasimatuotų deguonies kiekį kraujyje, pasitikrintų, kiek kartų per minutę įkvepia. O pati vis tikrindavausi uoslę – ar gerai užuodžiu: dingusi uoslė ir skonis – vieni pirmųjų požymių. Pačioje pandemijos pradžioje tiek medikai, tiek visi kiti turbūt jautė baimę, nes nežinojome, kaip viskas vyks, kokia tai liga ir kokios jos pasekmės. Ir tarp pačių medikų buvo įvairių nuomonių: vieni į koronavirusą žiūrėjo rimčiau, kiti aiškino, kad čia nieko tokio. Ligoninėje nerimavome, ar užteks apsaugos priemonių, kaip toliau dirbsime, kaip teiksime skubią pagalbą, bet pamažu pripratome prie naujų taisyklių.

Donata, jautėte nerimą eidama budėti į ligoninę? Jums, kaip gydytojai, juk buvo didesnis pavojus užsikrėsti?

Donata: Iš pradžių – taip, medikai juk irgi žmonės... 

Darius: Kurį laiką pas mus gyveno ir Donatos mama – tik paskui ją išsiuntėme namo. Daugiausia nerimo buvo, kad galime užkrėsti ją arba dukrą. Daugiau galvojome ne apie save, o apie visus kitus. Tuo labiau kad ėmė sklisti kalbų, jog nuo ligonių užsikrėtė tai vienas, tai kitas medikas, jie, jauni ir stiprūs, sirgo sunkiai. Stebėdavome online konferencijas užsienyje, kaip medikai imasi pačių griežčiausių apsaugos priemonių, kaip keičiasi operacijų eiga, nes dėl saugumo atsisakoma naudoti tam tikrus instrumentus ar priemones, – tada pajutome visą padėties rimtumą.

Mūsų specializacija – nosies chirurgija, o nosis yra ta vieta, kur kaupiasi koronavirusas

Donata: Mūsų specializacija – nosies chirurgija, o nosis yra ta vieta, kur kaupiasi koronavirusas, todėl endoskopinės nosies operacijos išlieka vienos pavojingiausių medikams. Ir iki šiol, nors pacientas ir turi neigiamą COVID-19 testą, naudojame daugiau papildomų apsaugos priemonių. Kai konsultuojame pacientus privačioje klinikoje, irgi dedamės respiratorius, akinius, po kiekvieno vizito kabinetai dezinfekuojami. Dabar dirbame kitokiu, šiek tiek lėtesniu, ritmu ir tai truks, ko gero, ilgai.

Buvote įpratę sportuoti, daug keliauti. Ši vasara bus kitokia.

Darius: Čia didžiausias Donatos nervas…

Donata: Gana dažnai važiuodavau stažuotis, dalyvaudavau mokslinėse konferencijose užsienyje – dabar visa tai nutrūko, atsivėrė tam tikra tuštuma, tuo labiau kad ateityje nieko nesuplanuota. Nebuvau prie to pratusi. Konferencijos persikėlė į interneto erdvę, bet tai neatstoja tikro bendravimo. Tiesiog negali ilgai išlaikyti dėmesio, nes kai sėdi namie, vis kas nors blaško.

Ar buvo nerimo kviestis į svečius draugų, kur nors eiti patiems?

Donata: Taip, jautėsi, kad esame medikai, dirbame didesnėje rizikos zonoje, kartu jaučiau vidinę atsakomybę neieškoti kontaktų. Juk galėjau tarp draugų ar pažįstamų užsikrėsti ir paskui infekciją nunešti į ligoninę.

Darius: Mūsų rato žmonės sąmoningi – su viena kompanija kartą per mėnesį žaisdavome pokerį, bet niekam per karantiną nekilo mintis susitikti.

Donata: O pameni, Dariau, dar prieš karantiną buvo tavo draugo iš Amerikos gimtadienis, mes buvome grįžę iš slidinėjimo Italijoje, kur ką tik buvo atsiradę keli COVID-19 atvejai...

Dar nesusitinkame didelėmis kompanijomis

Darius: Jie parašė, kad nekvies vyresnių ir rizikos grupės žmonių, o grįžusių iš užsienio paprašė įvertinti riziką – mes nuėjome, nors tada gal visa tai mums skambėjo keistai...

Dabar jau atsinaujino draugystės ryšiai?

Donata: Dar nesusitinkame didelėmis kompanijomis.

Darius: Man keista, kai žmonės užsikrečia bendrose šventėse. Vadinasi, buvo kas nors, kas blogai jautėsi, slogavo ar karščiavo, bet vis tiek ėjo į gimtadienį. Dabar net jei tik sloguotum, neitum į darbą arba į šventę.

Pamenu, buvo piktų komentarų, kad tie bjaurybės gydytojai slidininkai atvežė virusą į Lietuvą. Kaip reagavote?

Darius: Kai ėmiau atvirai pasakoti apie savo ligą, nujaučiau, kokių bus komentarų. Jų visada bus, ką bedarytum – jei tik eini į viešumą. Turbūt ne be reikalo labai daug sirgusių žmonių bijojo šnekėti. Man net į www.pincetas.lt pradėjo rašyti: kaip aš galėjau pasakyti, kad iš pradžių norėjau „covidą degtine užpilti“. O aš tik norėjau pasakyti ir kitus perspėti, kad iš pradžių, net būdamas medikas, neįvertinau, kaip tai rimta.

Donata: Žmonės nesuprato pajuokavimo. Ir kai kurie paprasčiausiai pamiršta, kad gydytojas yra tiesiog žmogus, kuris turi savo laisvalaikį, gali sportuoti, gali keliauti.

Darius: Kai skridome slidinėti, dar buvo organizuojamos kelionės ir nebuvo jokių perspėjimų. O be to, dar senais laikais Europoje iš šalies į šalį plito cholera, nors nebuvo tokių susisiekimo priemonių kaip dabar.

Žmonės turbūt jau nebeužsisakinės kelionių prieš pusmetį, ar ne?

Darius: Turbūt keliausime last minute ir tai tik kelioms dienoms, savaitgaliui, ten, kur ramu. Arba sėsime į automobilį ir važiuosime kur nors nelabai toli.

Donata: Planuoti negali, bet svajoti neuždrausi... Per šitą etapą įvertinome, kaip malonu yra keliauti.

Darius: Net tie žmonės, kurie galėjo sau daug leisti ir buvo esą net pavargę nuo kelionių, dabar gavo poilsio!

Abu daug dirbate. Turbūt girdėjote raginimų dirbti mažiau?

Darius: Pirmadieniais išeidavau iš namų prieš septynias, grįždavau apie pusę vienuolikos vakare. Kitomis dienomis, kai darbo mažiau, dar po jo į sporto klubą užeidavau.

Donata: O jei dar savaitgalį budi... Tai savaitės ir nėra.

Darius: Taip, žmonės sako: „Jiems vis neužtenka, jie vis bėga ir bėga.“ Bet jie nesupranta vieno: darbas yra poreikis! Jei staiga nutarčiau nebekonsultuoti, man sakytų, kad yra mėnesio eilė norinčių pas mane patekti. Šeštadieniais važiuoju konsultuoti į Uteną. Aukoju savo brangų laiką, uždarbis kuklus, bet jaučiuosi, kad padedu to krašto žmonėms, jie laukia ir tikisi, kad atvažiuosiu. Žmonės įpareigoja! Gerų mūsų specializacijos chirurgų trūksta, pas Donatą irgi pacientų eilės.

Mus abu labai veža ir darbas. Ypač įdomios operacijos

Dariau, ar dar užtenka entuziazmo Donatai siurprizus daryti? Juk piršotės ant balto žirgo, vestuvės irgi buvo nestandartinės.

Darius: Vis dar džiuginam vienas kitą. Donata yra mane ne kartą nustebinusi.

Donata: Gal net per daug abu to polėkio turim! Bet mus abu labai veža ir darbas. Ypač įdomios operacijos.

Jums įdomu, o ligoniui baisu…

Donata: Jei pavyksta išspręsti labai sudėtingą situaciją, džiaugiamės ir mes, ir pacientai. Tokioms operacijoms ruošiamės, galvojame, planuojame.

Darius: Ir ginčijamės!

Toks įdomus mūsų tandemas – kiekvienas giname savo nuomonę.

Donata: Kolegos jau žino tą mūsų savybę…

Darius: Ir per operaciją būna, kad pasikandžiojame: „Kodėl taip darai? Reikia kitaip!“

Donata: Pavadinu Darių neatsargiu, o jis irgi nenutyli… Toks įdomus mūsų tandemas – kiekvienas giname savo nuomonę.

Darius: Kitiems atrodo – pykstamės.

Donata: Mes tiesiog taip bendraujame – karštai diskutuodami, patraukdami vienas kitą per dantį. Nes reikia didžiulio susikaupimo: vienas neatsargus judesys, keli milimetrai į šoną ir gali netekti žmogaus.

Darius: JAV geriausiai apmokami gydytojai yra neurochirurgai ir otorinolaringologai.

Donata: Sudėtingiausios mūsų operacijos pavojingos ir dėl kraujagyslių ir nervų rezginio labai kompaktiškoje erdvėje, be to, tai dar susiję su žmogaus kvėpavimo funkcija.

Darius: Jautiesi, lyg dirbtum tarp aukštos įtampos laidų.

Donata: Bet tai labai įdomu. Palaikau ryšius su užsienio kolegomis, dėl ypatingesnių atvejų, kurių mažoje mūsų Lietuvoje pasitaiko labai retai, konsultuojamės.

Darius: Kartais tenka ir patiems priimti rizikingus sprendimus – tada reikia tikėti savimi, nes visada atsiras tokių, kurie sakys: kam kišaisi, jei gerai nežinojai? Bet atsakymas toks: be operacijos pacientas tikrai būtų miręs, ji jam buvo šansas išgyventi. Aišku, būna dienų, kai tiesiog nesiseka operuoti. Užsienio kolegos tada pasikeičia – taip net rekomenduojama. Keletą kartų mes su Donata irgi keitėmės.

Per operacijas pasiginčijate, tačiau gyvenime juk visko būna. Susipykstat?

Darius: Ir tą nujaučia visas skyrius. Jei ateinu susiraukęs… Nes šiaip gi visad geros nuotaikos!

Donata: Ir man panašiai. Bet iš darbo į namus emocijų irgi parsinešame – to neišvengsi. Ir kalbamės apie savo pacientus. Jau net pustrečių metukų dukra kartais paklausia, kaip mamytei operacija sekėsi. Dariui apžiūri ausis ir gerklę…

Darius: Kartais, kai Donata budi, nuvažiuojame su dukra pas mamytę. Amėja žino, koks mūsų darbas. Ir visiems labai rimtai atsakydavo paklausta, kodėl neina į darželį: „Korona yra. Babos nėra, nes karantinas. Reikia rankas plauti!“

Per karantiną net negaminantys išsijuosę triūsė virtuvėje. Turite tokią aistrą?

Donata: Darius tai ne.

Darius: Visiškai. O Donata gamina beprotiškai skaniai – galėtų restoraną atidaryti. Taip suderina skonius, taip patiekia…

Donata: Aš atsipalaiduoju gamindama. Bet štai Darius kiekvieną rytą geria savo šlykštukus, kaip juos vadinu: plakasi kokteilius iš keisčiausių ingredientų, pilasi aliejaus, dedasi sėklų, meta putpelių kiaušinių, ko tik ten nėra – neskanu, aišku, tik medumi ta bjaurų skonį numuša. Mane net pažiūrėjus nupurto… Na, atseit, sveikas maistas.

Darius: Turiu jaunesnę žmoną, tai turiu prisižiūrėt!

Donata: Smagu, kad dėl manęs taip stengiasi. Bet, aišku, nuo gyvenimo būdo daug kas priklauso – kartais žinai, kiek pacientui metų, o jis atrodo dešimčia metų jaunesnis arba dešimčia senesnis.

Darius: O aš gi perfekcionistas – ir darbe noriu, kad viskas būtų tobula, ir asmeniniame gyvenime…