Gydytojas Valdemaras Kruminis: „Menopauzė moteriai gali tapti rimtu išbandymu“

Apie visus menopauzės niuansus portalui Ji24 pasakoja LSMU Akušerijos ir ginekologijos klinikos docentas Valdemaras Kruminis.

– Kokio amžiaus moterims prasideda menopauzė? Kokie jos požymiai?

– Pradėčiau nuo menopauzės sąvokos (apibrėžimo), ką reikėtų įsidėmėti – tai momentinis įvykis, o ne laikotarpis. Tiesiog kasdienybėje gal dažniau taip pavadiname, o realybėje menopauzė – tai paskutinės mėnesinės, įvykusios prieš 12 mėnesių. Mes, gydytojai, labiau akcentuojame laikotarpį iki to ir po to, kai jau moterys metus nesulaukia mėnesinių.

Pabrėžiu, kad kai mėnesinių nebūna 12 mėnesių, tada moteris įžengia į pomenopauzę. Na, o įvairiausi fiziniai negalavimai, nemalonūs potyriai ir simptomai prasideda pre–peri–menopauzės laikotarpiu, kuris būna dar iki paskutinių mėnesinių (menopauzės).

Taigi, menopauzė Lietuvos moterims įvyksta apie penkiasdešimtuosius gyvenimo metus, nors nutinka ir 45–55 metų. Kliniškai išskirtinė situacija yra tada, kai paskutinės mėnesinės įvyksta sulaukus 40-ies ar jaunesniame amžiuje. Tačiau tokie atvejai, laimei, pasitaiko retai ir dažniausiai susiję su liga.

Jeigu kalbėtume apie požymius, tai reikėtų suprasti, kad visi moters organizmo pokyčiai, kartais įvardijami kaip menopauzinis virsmas, nėra vienadienis procesas. Atsižvelgiant į tai, ar yra proceso pradžia, ar jau einama į pabaigą, keičiasi ir savijautos, simptomų išraiška. Jeigu kalbėtume apie pradžią, viskas priklauso nuo to, kaip kinta kiaušidžių funkcija ir lytinių hormonų kiekis organizme.

Pagrindiniai pokyčiai, atsirandantys artėjant menopauzei, susiję su lytinių hormonų kiekiu arba jų santykiniu kiekių svyravimu. Pradžių pradžia yra tuomet, kada pradeda trikti normalus fiziologinis kiaušidžių ciklas, pasireiškiantis mėnesinių ciklo nereguliarumu – taigi tai pirmoji kregždė, skelbianti pokyčių pradžią. Ilgainiui tie, iš pradžių pavieniai mėnesinių ciklo sutrikimai vis dažnėja, nebevyksta ovuliacija, o galiausiai senka estrogenų gamyba kiaušidėse. Tai reiškia, kad pagrindinio moteriško hormono gamyba krinta.

Kokiame amžiuje tai prasideda, sunku pasakyti, bet pirmieji simptomai, kartais net be ciklo sutrikimo (mes juos vadiname vegetacinės nervų sistemos sutrikimais), yra šie: karščio bangos, prakaitavimas, ypač miego metu, nepaaiškinami (be aiškios priežasties) širdies veiklos pokyčiai (širdies plakimas), miego sutrikimai, be priežasties nuotaikų kaita, irzlumas, dėmesio koncentracijos sunkumai. Kaip matote, nekokia puokštė. Ir taip būna dažnai dar neįvykus menopauzei.

Kai kurias moteris požymiai užklumpa ir labai anksti, vos peržengus 40-metį.

Dabar kiek tai užtruks – labai individualu. Gali būti labai trumpas laikas iki paskutinių mėnesinių ir kažkurį laiką po, o gali būti ir labai ilgai. Tai jau laimės reikalas, bet iš savo bendravimo su pacientėmis patirties galiu pasakyti, kad tokie pojūčiai kamuoja nuo pusmečio iki kelių metų, nors pasitaiko, kad šie reiškiniai tęsiasi ir dešimtmetį.

Kai kurias moteris požymiai užklumpa ir labai anksti, vos peržengus 40-metį. Pavyzdžiui, joms dar būna reguliarios menstruacijos, bet tuo pačiu jau patiriami minėti nemalonūs išgyvenimai, o jau kai įvyksta menopauzė, dar ir po jos kurį laiką tęsiasi nemalonūs savijautos reiškiniai, stipriai bloginantys gyvenimo kokybę.

TAIP PAT SKAITYKITE: Menopauzę gaubiantys mitai: liaukitės jais tikėti

Tikriausiai genetika čia vaidina didžiulį vaidmenį. Jeigu jūsų mamai ar vyresnei sesei menopauzė prasidėjo anksti, didelė tikimybė, kad jums bus tas pats. Todėl visada galite jų pasiklausti, kokia ta patirtis, kad apytikriai žinotumėte, ko tikėtis. Visada pravartu pasiteirauti savo pacienčių: „O kaip buvo jūsų mamai“?, ypač kai ji nori apsispręsti dėl gydymo pasirinkimo, teiraujasi, kiek ilgai truks tokia savijauta, kiek reikės „kentėti“.

– Ar nepastebėjote tendencijos, kad menopauzė „jaunėja“ ar „senėja“?

– Žinote, tokių patikimų duomenų nėra, tačiau ką galim tikrai tvirtinti, tai kad pirmosios mėnesinės prasideda vis ankstesniame amžiuje, kaip ir brendimas. Menopauzės pradžiai įtaką daro daugelis veiksnių, tačiau vienas iš pagrindinių – genetika. O toliau viskas priklauso nuo to, kaip sekėsi reprodukcinė funkcija, kokia moters somatinė būklė, kokioje aplinkoje, net kokiose klimatinėse sąlygose gyveno/gyvena. Beje, reikia žinoti, kad kiaušides, be abejo, itin neigiamai veikia ir stipriai žaloja rūkymas.

Tačiau tie patys žalingi faktoriai, žvelgiant į skirtingas moteris, turės skirtingą poveikį. Šiuo atveju įžvelgti dėsningumą gana sunku.

– Kokiomis priemonėmis menopauzė yra suvaldoma?

– Lietuvoje su Nepriklausomybe atėjo žinia, kad su menopauzės sukeliamais simptomais reikėtų kažkaip kovoti. O pasaulyje su tuo dirbama jau seniai, daugiau kaip 80 metų. Ir pastoviai galvojama (diskutuojama) – ar galima, o pirmiausia, ar reikia?

Visais atvejais tai yra labai individualu – vienu atveju drąsiai parenkami įvairūs vaistai, o kitu atveju reikia būti atsargiems ir pamąstyti apie išskirtines arba alternatyvias gydymo priemones.

Viskas priklauso nuo to, kokio lygio yra tie simptomai. Moteris pati gali apsispręsti, ar ji menopauzę iškęs be papildomos gydytojų pagalbos, lauks natūralios fiziologinės šios būklės baigties, ar negali kentėti, nes savijauta yra išties labai prasta, ir ji nori pagerinti savo gyvenimo kokybę, išvengti atokiųjų šios būklės pasekmių (pavyzdžiui, kaulų išretėjimo).

Vienareikšmiškai galima pasakyti, kad pagalba yra galima ir ji turi teisę egzistuoti, tiktai reikia žinoti, kiek ir kada ji reikalinga, kokios yra kontraindikacijos.

TAIP PAT SKAITYKITE: Koks yra bioritmų poveikis sveikatai ir gyvenimui?

Yra tradicinis pagrindinis gydymas lytiniais hormonais ir alternatyvūs pasirinkimai. Kadangi sutrinka lytinių hormonų pusiausvyra (ir kiekybe, ir kokybe), ją reikia bandyti maksimaliai atstatyti, padengti jų trūkumą ir tikėtis geriausio efekto. Šiais laikais geriausi yra natūralaus estrogeno (estradiolio) preparatai, kuriuos skiriame įvairiais pavidalais – gali būti tabletėmis (labiausiai paplitę), injekcijomis, pleistrų, kremų, žvakučių pavidalu ir pan.

Esmė viena – tai moteriško lytinio hormono preparatai, o kiek ilgai, kada ir kaip skirti – atskira kalba. Visa tai turi būti individualiai pritaikoma.

Medikų požiūris į šio pobūdžio pagalbą moterims irgi išgyveno daug vystymosi etapų. Pavyzdžiui, anksčiau labai dažnai buvo skiriamas gydymas hormonais net ne visada sulaukus tikrųjų simptomų, tačiau sulaukus menopauzės amžiaus. Tačiau vėliau išaiškėjo, kad šis gydymas nėra toks nekaltas, turi pašalinių nepageidaujamų poveikių, ypač skiriant neindividualizuojant situacijos.

Ir tada atsirado atsargumas, diferenciacija, kam ją galima skirti, o kam ne. Visais atvejais tai yra labai individualu – vienu atveju drąsiai parenkami įvairūs vaistai, o kitu atveju reikia būti atsargiems ir pamąstyti apie išskirtines arba alternatyvias gydymo priemones

Šiais laikais laikomasi vienos griežtos taisyklės – hormoninė terapija yra taikoma tik tuomet, kai simptomai yra išreikšti, trukdo gyventi, moterys neatlaiko. Antras dalykas – atsižvelgiama į tai, kokio amžiaus sulaukus prasidėjo menopauzė, nes kuo ankstesnė menopauzė, tuo labiau reikia pagalbos, tuo efektyvesnis šis gydymas. Praėjus 10 metų po menopauzės gydymas neskiriamas. Rekomenduojama hormoninės terapijos trukmė – iki 5 metų.

Kokios yra kontraindikacijos, kokiais atvejais netinka? Pavyzdžiui tada, kai moteris dėl nepaaiškinamų priežasčių kraujuoja iš makšties, serga krūtų ar lyties organų onkoligomis, kepenų ligomis, turi didelę riziką kraujagyslių trombozei. Tai tokios situacijos, kai tradicinė pagalba hormonais gali būti labiau kenksminga nei naudinga.

Be hormonų yra ir kitų alternatyvų – reikia atsižvelgti, kokie simptomai vyrauja ir tada rinktis gydymo priemonę, dozę ir vartojimo būdą bei trukmę. Moterys patenka kartais ne pas ginekologą, o pas neurologą, kardiologą, endokrinologą. Ne visada suveda galus, kad nerimas, depresinė nuotaika, irzlumas ir panašiai – su menopauze susiję reiškiniai ir tada kreipiasi į psichiatrą ar psichologą, dėl širdies darbo sutrikimų – į kardiologą. Tai nėra blogai, nors iš esmės, šiais atvejais, galima rasti visą pagalbą kreipiantis į ginekologą.

Būna toks momentas, kai libido (lytinis potraukis) trumpam laikui gali didėti, o galimybės ir pasitenkinimas lytiniu gyvenimu – prastėja.

Alternatyvios priemonės laikomos ne tokiomis „pavojingomis“, pavyzdžiui, galima rinktis augalinės kilmės preparatus, kuriuose yra fitoestrogenų (augalinės kilmės), jų poveikis moterims švelnesnis. Anksčiau buvo labai populiari indikacija skirti hormoninę pakaitinę terapiją dėl kaulų retėjimo. Nors gydymo estrogenais teigiamas poveikis kaulams neabejotinas, atsiradus medikamentams, kurie gydo šią kaulų problemą, pakaitinė terapija moters lytiniais hormonais jau nėra pirmo pasirinkimo priemonė osteoporozės gydyme. Tai įprastai yra endokrinologo kompetencija.

TAIP PAT SKAITYKITE: Endometriozė: antra pagal dažnumą ginekologinė liga moterims – vis dar mįslinga

Keičiant gyvenimo būdą ir ritmą, įpročius – net ir lytinio gyvenimo, taip pat galima jaustis geriau. Yra moterų, kurios išbando net ir akupunktūrą, tačiau ji nėra labai populiari.

– Sakote, kad moteris gali rinktis – įveikti menopauzę su gydytojo pagalba arba atvirkščiai. O kokia jūsų nuomonė?

– Aš manau, kad sprendimas turi gimti po gydytojo konsultacijos. Kai moteris turės tam tikrą žinių bagažą ir gydymo perspektyvos supratimą, pati nuspręs, kentėti jai ar rinktis gydymą. Anksčiau, kai nebuvo jokių priemonių, moteris ir kentėdavo, o dabar juk galima rinktis ir taip gerinti savo gyvenimo kokybę.

– O kaip šiuo metu keičiasi moters seksualinis gyvenimas?

– Menopauzei įsibėgėjant, atsiranda odos pokyčių, gleivinių išplonėjimas, atsiranda vadinamieji kognityviniai dalykai, tai yra centrinės nervų sistemos veiklos pokyčiai, keičiasi atmintis, moteris atsimena, kas buvo labai seniai, bet neprisimena, kas buvo vakar, vystosi osteoporozė. Galiausiai keičiasi ir lytinio gyvenimo galimybės, ir įpročiai.

Keičiantis hormoniniam organizmo profiliui, keičiasi ir lytinių takų būklė. Gleivinė išplonėja, tampa pažeidžiama, sutrinka elastingumas; mes tai vadiname urinogenitaline atrofija – makšties ir šlaplės gleivinės sunykimu. Dėl šių priežasčių menopauzė paverčia lytinį gyvenimą nelabai maloniu. Būna toks momentas, kai libido (lytinis potraukis) trumpam laikui gali didėti, o galimybės ir pasitenkinimas lytiniu gyvenimu – prastėja.

– Moterys bijo menopauzės, kadangi jų gyvenimas pasikeičia. Ar tai tikrai toks sunkus išgyvenimas jų psichikai ir kūnui?

– Tikrai taip. Tačiau visos išgyvena šį laikotarpį labai skirtingai, vienos sako – buvo kažkas, bet nieko tokio nepajaučiau, o kita ateina iškart prašydama pagalbos, nes nežino, kaip su tuo susitvarkyti ir ypač dirbančios viešą darbą. Pavyzdžiui, kai staiga pajunta karščio bangą, „išmuša raudonis“, šaltas prakaitas, ir tai kartojasi neprognozuojamai dažnai. Dažniausiai tai sukelia sudirgimą ir suirzimą, išsiblaškymą, prisideda nuovargis dėl nemigos, tai kiek žmogus taip gali tempti? Tada moteris negali normaliai dirbti, gyventi. O kitu atveju moteris gali pasakyti, kad baigėsi mėnesinės, ir tiek žinių, nieko nepajutau.