Gydytojo P.Furmanavičiaus vaikystės traumos neatbaidė nuo motociklų ir padiktavo profesiją
Baltas chalatas darbe, o laisvalaikiu apsauginis kostiumas ir šalmas. Miestas iškeistas į gyvenimą užmiestyje, darbas didžiosiose ligoninėse į rajoninę. Jau aštuoniolika metų mediko chalatą vilkintis ortopedas traumatologas Paulius Furmanavičius pasakoja kaip vaikystės pomėgis motociklams turėjo įtakos profesijos pasirinkimui ir peraugo į dabartinę laisvalaikio aistrą.
„Kartu su žmona, kuri taip pat gydytoja, dirbame Raseinių ligoninėje. Pabaigę studijas ieškojome ligoninės, kuri atitiktų mūsų lūkesčius. Galbūt mokslų išvarginti, galbūt vedini pokyčių poreikio nusprendėme keisti gyvenimą kardinaliai. Taip iš buto mieste pabėgome gyventi į namuką kaime, arčiau gamtos. Ir taip didžiąsias gydymo įstaigas iškeitėme į ligoninę rajone.
Iki šio šiol džiaugiamės šiuo sprendimu. Palaipsniui dirbdami Raseinių ligoninėje su kolegomis tapome draugais, bendraujame ir už ligoninės ribų, tai tarsi viena didelė medikų šeima“, – pasakojo P.Furmanavičius.
Aistra motociklams nuo vaikystės
Ne paslaptis, kad gydytojo darbe būna daug stresinių situacijų, susikaupia daug emocijų, kurias anot vyro galima numalšinti būnant gamtoje.
„Kiekvieną dieną grįždavę po darbo su šeima eidavome pasivaikščioti į mišką. Gamta labai ramina, suteikia teigiamų emocijų. Laikui bėgant su žmona pamatėme, kad mišką aplink namus išmokome mintinai, o noras būti gamtoje ir keliauti tik stiprėjo. Rusenant senai vaikystės meilei motociklams įkalbinau žmoną įsigyti keturratį. Iš pradžių ji buvo nusiteikusi skeptiškai, bet įkalbėti pavyko. Matyt nulėmė ir faktas, kad keturračiu galima keliauti kartu“, – pasakojo medikas.
Anot vyro pomėgis motorinėms transporto priemonėms atsirado dar vaikystėje. Kai augdamas Kauno priemiestyje važinėdavosi motociklu aplink esančiais laukais ir keliukais.
Lankantis gydymo įstaigose labai susidomėjau gydytojo specialybe, tas baltas chalatas atrodo užkerėjo.
„Tėtis labai skatino mano pomėgį motociklams. Pirmą kartą ant motociklo atsisėdau būdamas aštuonerių ar devynerių. Augant keitėsi motociklai, mažesnius keitė didesni, silpnesnius keitė galingesni. Visos vasaros praleistos ant motociklo arba jį remontuojant garaže su tėčiu“, – teigė vyras.
Paulius pasakoja, kad vienos iš pirmųjų traumų, patirtos važinėjantis motociklu ir nukreipė link jo dabartinės specialybės.
„Važiuojant motociklu neišvengiamos didesnės ar mažesnės traumos. Būdavo visko – nuo stiprių nubrozdinimų iki kaulų lūžių. Bet aistros motociklams tai nesumažindavo. Lankantis gydymo įstaigose labai susidomėjau gydytojo specialybe, tas baltas chalatas atrodo užkerėjo. Kadangi didžioji dalis apsilankymų ligoninėje būdavo dėl patirtų traumų, tai turbūt taip ir susidėliojo, kad tapau ortopedu traumatologu. Likimo ironija. Be abejo dirbant šį darbą ir kasdien susiduriant su įvairiomis traumomis natūraliai norisi ir važiuoti keturračiu saugiau bei atsargiau“, – pasakojo gydytojas ortopedas traumatologas.
Vyrui pradėjus studijuoti nebeliko laiko vaikystės pomėgiui – prasidėjo dvylikos metų pertrauka be motociklo.
„Turėjau pavienius motociklus, bet jie daugiau stovėdavo garaže nei tekdavo išvažiuoti. Studijuojant tiesiog nelikdavo laiko, nors viduje visada ruseno ugnelė šioms transporto priemonėms. Kai su žmona rinkomės namą be pagrindinių kriterijų, turėjau du norus – kad namas būtų gamtoje ir kad jame būtų garažas. Taip atsidūrėme kaime, gamtos apsuptyje“, – vardino pasirinkimo priežastis P.Furmanavičius.
Per metus nukeliauja 5 000 km
Kolegos ir draugai vis dar klausinėja Pauliaus kodėl vietoje ramaus poilsio namuose su knyga ar filmu jis mieliau renkasi ilgas ir dažnai sudėtingas keliones.
„Atsakymas paprastas – keliavimas keturračiu gamtoje suteikia begalę įspūdžių, pažinimo, teigiamų emocijų. Taip atsipalaiduoju po savaitės darbų ir įtampos. Važiuodamas miško keliu, jauti jo kvapą, besikeičiančius metų laikus, gaivų lietų ar šiltą vėją. Gali keliauti didelius atstumus ir stebėti gamtą ne pro automobilio langą, bet būdamas pats jos dalimi. Per metus keturračiu miškais, vieškeliais, pievų keliukais nukeliaujame apie 5 000 kilometrų. Darau tai ne vienas, su šeima ir draugais“, – pasakojo Paulius Furmanavičius.
Bendras užsiėmimas su vaikais
Anot mediko dar viena iš paskatų keliauti keturračiu – bendra veikla su vaikais.
„Mūsų šeimoje auga du berniukai – vyresnysis jau paauglys, mažajam dar tik trys metai. Smagu matyti, kaip vaikai su dideliu užsidegimu mieliau renkasi keliones keturračiu nei leidžia laiką prie kompiuterio ar televizoriaus.
Mūsų mažasis sėdo ant elektrinio keturračio būdamas pusantrų metų amžiaus. Dvejų metų dalyvavo pirmose elektrinių motociklų varžybose. Pirmi žodžiai grįžus iš darželio – tėti einam į lauką, noriu važiuoti motociklu. Mažasis apie savo motociklą kalba kaip apie draugą, kuris turi emocijas, jam skauda, šalta ar liūdna. Jei tik leidžia darbai, nekreipdami dėmesio į oro sąlygas, stengiamės kiekvieną vakarą ir savaitgalį išvažiuoti ir pabūti miške“, – kalbėjo pašnekovas.
Dar vienas labai teigiamas šio pomėgio aspektas anot vyro – laikas kartu su vaikais garaže, taisant, tobulinant ar tiesiog valant savo motociklus.
„Tai labai suartina ir sustiprina ryšį tarp tėvo ir vaiko. Labai džiaugiuosi matydamas didelį norą nuoširdžiai dalyvauti šiame procese. Kviesti į garažą nereikia, tik nueini, o jau žiūri, kad pagalbininkas šalia. Tai ryšys, kurį žodžiais sunku nusakyti“, – pasakojo medikas.
Siekia keisti visuomenės požiūrį
Susidūręs su dažnai skeptišku požiūriu į keturračius medikas su draugais įkūrė keturratininkų klubą. Vienas jo tikslų – keisti visuomenės požiūrį į šias transporto priemones ir jų vairuotojus.
„Džiugu, kad taip susiklostė, jog atradau bendraminčių. Su jais sukūrėme keturratininkų klubą, kurio pagrindiniai tikslai – keliauti, pažinti gamtą. Subūrėme išsilavinusių žmonių ratą, kuriems miškas ir gamta yra vertybė, kurie į šią veiklą įtraukia savo šeimas, vaikus ir artimuosius. Siekiame ir visuomenei parodyti, jog keturratis nėra blogis, kuris niokoja gamtą ir nusižengia įstatymams.
Rengiame įvairias visuomenines veiklas. Iki karantino lankėme socialiai remtinas šeimas, padėdavome joms. Bendradarbiaujame su neįgaliųjų organizacijomis – padedame jiems kartu keliauti ir pažinti gamtos grožį. Apmaudu, kad Lietuvoje nusistovėjusi neigiama nuomonė apie keturračius. Dažnai jų vairuotojai prilyginami mišką niokojančių ir gamtą žalojančių kategorijai. Savo veikla siekiame keisti šį požiūrį“, – pasakojo vienas iš keturratininkų klubo „Kauno ATV Bendražygiai“ įkūrėjų.
Pašnekovas teigia, kad šalyje įstatymai kol kas dar yra nepalankūs šiai transporto priemonei – ypatingai apsunkinta keturračių registracija. Ne visi išgali įsigyti naują ir registruotą keturratį motociklą, todėl atsiranda nusižengiančių įstatymams – važiuojančių neregistruotais keturračiais, be valstybinių numerių.
Anot vyro pandemija turėjo įtakos keturratininkų klubo veiklai, bet nepakeitė jo asmeninio laisvalaikio.
„Karantinas be abejo apribojo klubo veiklą. Nerizikuojame ir vengiame būriuotis, bet pavieniui išvykstame pasivažinėti. Gerai, kad pomėgis būti gamtoje nesikerta su dabartiniais ribojimais. Nuo to laiko, kai paskelbė karantiną, aš nebuvau nuvažiavęs pasivaikščioti po miestą. Ir šito man visai netrūksta. O būti gamtoje man visuomet gera“, – teigė vyras.