Gytis Ivanauskas: „Reikia stiprybės susigyventi su skausmu“
Vienu žodžiu Gyčio Ivanausko (40) niekaip neapibūdinsi. Jis – aktorius, režisierius, choreografas, dainininkas ir docentas. Įspraustas į kampą prieš kelis mėnesius per plauką netapo dar ir pavežėju ar maisto išvežiotoju. Tačiau po brangiausio žmogaus netekties Gytis nebebijo drastiškų permainų karjeroje, nes jeigu išgyveno tragediją šeimoje, visa kita – lengva.
Gyčio ryšys su mama buvo ypatingas. Kai dvidešimt trejų neteko tėvo, jiedu liko dviese ir visą gyvenimą kabinosi vienas už kito.
Ar laikas išties bent kiek gydo? Gytis sako, kad netekties skausmas niekada nepaliks, niekuomet nedings, tiesiog mokosi su tuo susigyventi. Neslepia, kad buvo kilę ir negerų minčių, nuo jų dabar net nusipurto.
„Pažįstantys mane kaip nuluptą stebisi, kaip nepalūžau, kaip dar laikausi. Bet niekas manęs nemato namuose parkritusio ant grindų ir klykiančio iš širdį veriančio skausmo. Nežinau, kaip išgyvenau pirmuosius mėnesius po mamos mirties, net ne viską atsimenu, nors savaitę po laidotuvių visiems kartojau, kad jaučiuosi neblogai. O gerai nebuvo, tiesiog pripratau gyventi kasdien verkdamas.“
Į pagalbą atėjo draugai, jie išgelbėjo. Kaip pats sako, be jų būtų buvę kaput. Net laidotuvėmis pasirūpino. Bičiuliai ilgą laiką nepaliko ramybėje, susitarę kiekvienas iš eilės globojo: tai aplankydavo namuose, tai į sodybą vežiodavosi...
Gytis sako, kad vis dar užeina besiveržiančio skausmo priepuoliai. Ypač tada, kai išgirsta kokią seną dainą. „Esu jautrus, bet stiprus, ne koks verkšlenantis lepšis... Žinau, kad žmonės mane myli ir palaiko, bet niekas nemato mano mintyse iškylančių asmeninių prisiminimų. Tikrai noriu eiti į šviesą ir neužsisklęsti savyje.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: