Paklaustas, ką keistų gyvenime, jei galėtų atsukti laiką atgal, visiems žinomas Lietuvos atlikėjas Gytis Paškevičius tik nusišypso: „Nieko. Gyvenimas – tarsi gitaros akordai, kur reikalingi visi: ir žemi, ir aukšti. Jei nors vieną stygą nutrauksi, neliks skambesio. Tai – kaip daina, iš kurios žodžių neišmesi...“
Prieš daug metų viename interviu sakėte, kad turite tris gyvenimo meiles. Ar šis skaičius nepasikeitė?
Tebeturiu tas pačias tris meiles: žmoną Rugilę, vaikus ir muziką. Tai man yra kertiniai akmenys, svarbiausi dalykai gyvenime.
Tebeturiu tas pačias tris meiles: žmoną Rugilę, vaikus ir muziką. Tai man yra kertiniai akmenys, svarbiausi dalykai gyvenime.
O kad santykiai neblėstų, juos reikia kurstyti. Manau, supratimas ir gebėjimas išklausyti padeda juos stiprinti ir išlikti kartu. Na, o kai pavargstu nuo savo meilių, kai norisi išvėdinti galvą, stveriu meškerę ir lekiu žvejoti. Ši aistra taip pat neišblėso. Žvejyba tarsi meditacija, padedanti nuvyti šalin mintis, atsipalaiduoti ir bent trumpam nuo visko atsiriboti. Ir nuo rutinos, ir nuo kūrybos.
Po kelerių metų pertraukos gimė jūsų paskutinis albumas? Ar jį žadate pristatyti gerbėjams per netrukus prasidėsiantį koncertinį turą?
Šis albumas gimė po šešerių metų pertraukos, jeigu skaičiuočiau nuo paskutiniojo pasirodymo. Net negalėčiau taip greitai pasakyti, kelintas. Tai gal jau tryliktas ar keturioliktas – neskaičiuoju jų... Geriausiai pamenu pirmąjį kasetinį „Winner“ ir sėkmę atnešusią pirmąją kompaktinę plokštelę „Šiam pasauly visko būna“. Savo albumų nekolekcionuoju. Nesu kolekcionierius, kuris grožisi savo mėgstamais „žaislais“ vienas, niekam jų nerodydamas. Kuriu žmonėms ir dovanoju jiems dalelę savo širdies ir gyvenimo.
Naujausias mano dainas klausytojai turės progą išgirsti per koncertinį turą, kuris prasidės nuo rugsėjo 15-osios ir tęsis iki spalio pradžios. Startuosiu nuo Žemaitijos, vėjuotosios Klaipėdos, žinoma, nepraleisiu ir gimtojo miesto – Šiaulių, taip pat sostinės. O finišuosiu Kaune, kur nuskambės paskutiniai, bet patys įsimintiniausi ir nuoširdžiausi koncertinio turo akordai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Didelis megztinis – šio rudens karalius. Jis turi būti kiekvienos moters spintoje!
Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą – „Akimirka. Gyvenimas. Istorija“?
Akimirka nepasikartoja, bet suteikia gyvenimui nuostabaus grožio, tampa jo dalimi ir galiausiai virsta istorija. Šiam koncertiniam turui buvo kuriamos ir renkamos tokios dainos, kurios kalba apie gražiausias ir svarbiausias mūsų gyvenimo akimirkas.
Į naujas dainas sudėjau visą save. Bet kuri iš jų, naujai sukurta ar visiems puikiai žinoma, scenoje turi būti atlikta nepriekaištingai. Ar pavyko šis rokenrolo dvasia persmelktas albumas, palieku spręsti ir įvertinti klausytojams.
Tai nebus atsisveikinimas su scena?
Niekada nesakyk „niekada“. Kai nubrėži tam tikrą liniją, bent sekundei apie kažką pagalvoji, paleidi mintį. Tarsi užsiprogramuoji. Jei atvirai, apie tai niekada negalvojau. Kai nebegalėsiu kurti, nebekursiu. O kada ši akimirka ateis, niekas nežino. Gal tik ponas Dievas, su kuriuo mėgstu kartais pasišnekėti (šypsosi). Negaliu pasakyti, kad šie koncertai paskutiniai. Kol bus klausytojų, kol jie norės ateiti į mano koncertus, kol galėsiu mainais jiems dovanoti savo dainas, dainuosiu. Neskaičiuodamas scenoje praleistų metų. Žiūrovai yra geriausi ir patikimiausi kritikai. Jie lyg lakmuso popierėlis – kol salės pilnos, vadinasi, dar ne metas atsisveikinti su scena.
Esate vienas iš tų retų atlikėjų, kurie dainuoja be fonogramos...
Dainuoju tik gyvai, nes kam tada žmogui eiti į koncertą ir klausytis pagal fonogramą žiopčiojančio atlikėjo, kai tą patį gali išgirsti sėdėdamas namuose ir klausydamasis kompaktinės plokštelės. Mano galva, per koncertą dainuoti pagal fonogramą – žmonių apgaudinėjimas.
Scenoje nesivaikote komercijos, pigių triukų, bet esate populiarus. Kaip jums tai pavyksta?
Nežinau. Per daugiau kaip 35-erių metų sceninę patirtį niekada nesivaikiau pigių triukų, nekūriau skandalų, nesiekiau būti dėmesio centre, kad priviliočiau publiką. Mano gyvenimo devizas – viską daryk lyg paskutinį kartą, iš visos širdies. Nes kito gali nebebūti.
Mano gyvenimo devizas – viską daryk lyg paskutinį kartą, iš visos širdies. Nes kito gali nebebūti.
Jei esi iki pašaknų atviras, nuoširdus, tik tuomet pavyksta perteikti tai, kas išgyventa ir sudėta į dainos žodžius. Klausytojo neapgausi, jis atskiria, kas tikra, o kas ne. Jei tik būnu prastesnės nuotaikos, gerbėjai iškart pastebi ir pasako: „Šiandien prasčiau dainavai nei praėjusį kartą.“ Aš nedarau pigaus šou vien tam, kad papirkčiau klausytojus. Tiek prieš trisdešimt metų, tiek dabar man labai svarbūs dainų tekstai, norisi, kad jie būtų prasmingi. Smagu, kai žmonės po koncerto išeina pakylėti, susimąstę, gal net susigraudinę, vadinasi, pavyko prisibelsti į jų širdis.
Jums teko dirbti ir su garsia latvių popscenos diva Laima Vaikule...
Taip, jaunystėje buvo laikas, kai metus dirbau su viena garsiausių to meto žvaigždžių – Laima Vaikule. Iš pradžių su grupe „Oktava“, o paskui pakvietė mane vieną. Tekdavo atlikti per jos koncertus po keletą dainų – užpildyti pauzes, kol ji atsikvėpdavo, persirengdavo. Man tai buvo svarbi patirtis. Tuomet į Laimos koncertus susirinkdavo daugiau kaip dešimt tūkstančių žiūrovų, bet to niekada nesureikšminau, nedariau sau reklamos, kad teko dirbti su tokia žvaigžde. Tiesa, likti jos šešėlyje ir taip išgarsėti irgi nenorėjau. Manau, svarbu gyvenime rasti savo nišą.
Jei neklystu, su gitara nesiskiriate nuo pradinių klasių?
Tiesa, su gitara susipažinau ir susidraugavau gana anksti. Pirmoji, su kuria bandžiau groti, buvo brolio. Tai tebuvo pažaidimai. Nuosavą gitarą tėvai man nupirko gal antroje ar trečioje klasėje. Deja, jos neišsaugojau, kaip ir daugelio kitų turėtų. Per tuos metus daug jų pakeičiau, bet ant sienos nekabinau – nekolekcionavau. O būtų visai įdomu dabar paimti jas į rankas. Kiekviena sukeltų daug prisiminimų (šypsosi).
Viename interviu esate sakęs, kad paauglystėje nė nesvajojote susieti gyvenimo su muzika. Nuo ko viskas prasidėjo?
Nors ankstyvoje jaunystėje negalvojau apie dainininko karjerą, tai mane įtraukė it liūnas. Tėvai niekada prievarta nebruko muzikos, netempė į jokias specialias mokyklas. Ir aš savo vaikų neskatinau sekti mano pėdomis – kiekvienas pats turi rasti savo gyvenimo kelią.
O viskas prasidėjo nuo to, kad mokykloje išgirdo mano balsą ir pakvietė dainuoti chore (jį turbūt paveldėjau iš tėvų, abu buvo balsingi). Tais laikais mokiniai turėjo ką nors lankyti – užklasinė veikla buvo kone privaloma. Patikrinę klausą mokytojai nusprendė, kad galiu dainuoti. Iš choro vėliau patekau į kvartetą, o dvylikos mane pakvietė groti suaugusiųjų šokiuose. Tada nepilnamečiams nebuvo galima to daryti, tad mane įformino kaip kitą asmenį, išėjo detektyvas (juokiasi).
Kokį gyvenimo etapą išskirtumėte kaip įsimintiniausią, gražiausią?
Neskirstau gyvenimo į gerus ar blogus etapus. Vis dėlto, kai mintyse perbėgu per praeitį, manau, gražiausias laikas buvo jaunystė.
Neskirstau gyvenimo į gerus ar blogus etapus. Vis dėlto, kai mintyse perbėgu per praeitį, manau, gražiausias laikas buvo jaunystė.
Kai dariau tai, ką norėjau, ir iš to negaudavau atlygio, neuždirbdavau pinigų. Tiesiog grojome, koncertavome apimti entuziazmo. Tas jaunatviškas maksimalizmas buvo tokia varomoji jėga, suteikianti daug gerų emocijų ir adrenalino.
Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, ko nekartotumėte?
Nieko nekeisčiau, dėl nieko nesigailiu. Kaip kad mano dainoje – visko reikia šiam pasauly (šypsosi). Nes net klaidos yra tavo gyvenimo dalis, patirtys, kurios brandina, suteikia išminties, moko tapti atsparesniam ir stipresniam išbandymams. Jei vieną grandį išimtum, viskas subyrėtų. Iki pat gyvenimo pabaigos esi mokinys ir mokaisi. Galbūt gailiuosi tik dėl vieno, kad neįgijau muzikinio išsilavinimo. Tuomet nemaniau, kad susiesiu gyvenimą su muzika. O kai tai supratau, buvo per vėlu. Per plauką vos netapau pradinių klasių mokytoju.
Buvote įstojęs net į Šiaulių pedagoginį institutą?
Taip, bet spontaniškai persigalvojau ir atsiėmiau dokumentus. Paskui – karinė tarnyba sovietinėje armijoje, grįžus uždarbiavimai restoranuose. Kol galiausiai likimas suvedė su žmonėmis, su kuriais išplaukiau į plačiuosius muzikos pasaulio vandenis, atsikračiau restoranų dainininko įvaizdžio (šypsosi). Nors pastarojo etapo irgi išbraukti nenorėčiau. Viename restorane susipažinau su savo būsima žmona Rugile ir šia pažintimi džiaugiuosi iki šiol.
Ar daug mistikos jūsų gyvenime? Priminkite istoriją su sudužusiu veidrodžiu. Ar tie užkeikti septyneri metai praėjo?
Tai labai sena istorija. Pamenu, pirmaisiais santuokos metais sėdint su Rugile kambaryje nei iš šio, nei iš to nukrito ir sudužo ant sienos kabojęs veidrodis. Tada į tai nekreipėme dėmesio – nesame prietaringi. Tik vėliau, kai kasmet atsitikdavo kas nors blogo, visus tuos septynerius metus prisimindavome veidrodį ir prietarą, kad skilęs pranašauja nelaimes septyneriems metams.
Dabar supranti, kad tos nesėkmės buvo vaikiškos, jų buvo galima lengvai išvengti. Na, pamanyk, subyrėjo tavo planai, juk ne pasaulio pabaiga. Ieškai, kažką darai, kuri naujus. Svarbu neprarasti įkvėpimo ir tikėti tuo, ką darai.
TAIP PAT SKAITYKITE: VYRAI ATVIRAI IR DRĄSIAI. A. Valinskas: „Gyventi šeimoje reikia nekapojant šakų“
Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!