„Nebeatlaikiau. Turėjau parašyti romaną“, – sako skandinavų literatūros klasikas Kimas LEINE (58), neseniai viešėjęs Lietuvoje ir pristatęs romaną „Amžinybės fjordo pranašai“. Išskirtiniame interviu „Žmonėms“ autorius pasakoja apie gyvenimą sektoje, priklausomybę nuo narkotikų ir gydomąsias rašymo galias.
Augote neįprastoje aplinkoje – Jehovos liudytojų bendruomenėje. Kaip atrodė jūsų vaikystė? Skaičiau, kad eidavote nuo durų prie durų, bandydamas atversti kaimynus į savo tikėjimą.
Tėvas šeštojo dešimtmečio pabaigoje iš Danijos atvyko į nedidelį kaimą Norvegijoje, atidarė kirpyklą. Jis buvo Jehovos liudytojų misionierius, laikui bėgant įkūrė parapiją, vedė mano mamą ir susilaukė manęs. O tada suprato, kad yra homoseksualus. Visas jo planas nuėjo šuniui ant uodegos. Kai pradėjo praktikuoti naująjį gyvenimo būdą, buvo išmestas iš parapijos. Grįžo į Daniją ir gyveno neslėpdamas savo orientacijos. Ir dabar tebegyvena su vyru. Taigi užaugau su mama.
Buvo tikimasi, kad tapsiu misionieriumi. Eidavau pas kaimynus ir skelbdavau, kad mirs, jei prie mūsų neprisidės. Iš dalies visu tuo tikėjau. Kita vertus, paaugęs pradėjau skaityti ir ėmiau darytis skeptiškas. Sektantui skaityti – labai pavojinga. Nes tada pradedi iš tiesų mąstyti.
Ką skaitėte?
Tėvas iš kažkur turėjo Alexandre’o Dumas kolekciją. Garantuoju, kad dar dabar nežino, kas tas Dumas, bet aš perskaičiau visas jo knygas ir buvau pakerėtas. Pradėjau lankytis bibliotekoje, rijau viską: kaubojų romanus, Astridos Lindgren kūrybą ir amerikiečių detektyvus. Taip ir įgijau išsilavinimą. Rašytojai buvo kaip išmintingi suaugę draugai, kurių man verkiant reikėjo, nes visi pažįstami suaugėliai buvo išprotėję religiniai fanatikai. Taip ir gimė idėja tapti rašytoju – pabėgti nuo religinės beprotybės, kurios bijojau, nes tikėjau Armagedonu ir buvau tikras, kad Dievas mane suras ir nužudys.