Gyvenimą Maltoje kurianti Violeta Repčenkaitė: „Šiandien aš kitokia“

– Kur buvai dingusi?!

– Žmogus nedingsta šiaip sau. Tai, kad manęs niekur nebūtų matyti, buvo mano pačios noras ir sprendimas. Anksčiau gauta viešumo dozė man buvo gera injekcija.

Žmonėms atrodo, kad jei tavęs nebėra televizijoje, tai nėra visai. O aš niekur nedingau – toliau gyvenu sau laimingai, tik dabartinė mano veikla nėra tokia atvira. Seniai žinojau, kad viešumas laimės neprideda, nebent tai yra darbo dalis. Pasitraukusi iš jo natūraliai pasukau į kitokį gyvenimą, ir jis man labai tinka ir patinka. Kad Lietuva nežino, ką darau, man netrukdo siekti savo tikslų. Visus tuos metus dariau visko ir labai daug, bet sau, ne tam, kad kam nors pasakočiau.

– Kažkada su tavimi bendraudavau kaip su modeliu, televizijos laidų vedėja, o šiandien su kuo aš kalbuosi?

– Su Violeta. Kiekvienas žmogus yra ne kieno nors, o savo paties. Tie epitetai, apibūdinimai gal kam nors reikalingi, turbūt taip lengviausia bendrauti, žmonėms tai įprasta. Tačiau man jie nebūtini, nesiekiu kaip nors vadintis. Be abejonės, esu moteris, mama, mylimoji, draugė, dukra. Pristatyti pagal veiklą – pats siauriausias apibūdinimas.

Anksčiau gauta viešumo dozė man buvo gera injekcija

– Vis tiek smalsu, kuo dabar gyveni?

– Savo svajone. Tuo, kas manyje buvo jau daug metų. Mintis moterims rengti retritus – dvasinio tobulėjimo susiėjimus – tai, kuo dabar užsiimu daugiausia, kilo seniai. Skambės mistiškai, bet kai tai atsitinka, gauni tavo mintis pavirtinančių ženklų, į gyvenimą ateina tinkamų žmonių. Ir mintis įgauna kūną. Tik ne per vieną dieną – į tai ėjau pastaruosius penkerius metus. Šią vasarą Maltoje, Goco saloje, įvyko pirmoji stovykla, pirmasis renginys moterims – retritas „Atgimimas“. Spalį vyks antras.

Supratau, kad tai darydama galiu pasitikrinti, ar tikrai esu ten, kur svajojau atsidurti. Pirmas ženklas, kad darau teisingus dalykus, – tikėjimas, jog nėra neįveikiamų užduočių. Be specializuotos literatūros, moterų susibūrimų, dvasinio mokytojo to nebūčiau pasiekusi. Jei tuo negyvenčiau, savo svajonės nepuoselėčiau, kasdien rasčiau, ką kita daryti. Tačiau suvokiu, kad esu teisingame kelyje, ir žiūriu tik į priekį. O kai matau, kad aplinkiniai nori eiti kartu, suprantu, kad moterims tikrai reikia padėti būti savimi. Mes visi viską puikiai žinome, tik kai kuriuos dalykus reikia prisiminti. Todėl moterims ir rengiame tuos susibūrimus.

Vadiname tai kursais, mokymais, bet iš tiesų tai – siauras ir primityvus apibūdinimas to, ką darau. Mes norime moteriai padėti prisiminti arba pabusti, apčiuopti tikruosius dalykus. Juk kiekvienas gimsta su viskuo, tik patenka į skirtingą terpę. Tėvai perduoda vaikams savo patirtį, nepasitikėjimą, baimes negalvodami, nesąmoningai, kad galbūt taip užkoduoja naują žmogų. Į mano rengiamą retritą susirinkusios moterys užsiima joga, meditacija, daro kvėpavimo ir kitus vidinio balansavimo pratimus, klausosi paskaitų asmeninio augimo ir dvasinio tobulėjimo temomis. Joms rengiamos gydančio garso ir meno sesijos, individualūs susitikimai su dvasios mokytoju, išskirtinės išvykos į šventyklas ir kitas energetines Maltos vietas, daromi kūno masažai. Pagaliau juk gaivina ir pietų saulė bei relaksuojamasis poilsis baseine ar prie jūros!

– Kodėl visa tai vyksta Maltoje?

– Jei nori stabtelėti, grįžti į save – tikruosius savo namus, reikia pasitraukti iš kasdienės aplinkos. Yra šalių ir vietų, kur viskas vibruoja stipriau, jaučiama galingesnė energija. Malta – viena seniausių pasaulio vietų su savo dvasios gelmėmis, kultūra, istorija. Ji garsėja vaisingumu. Ten yra seną istoriją turinčių šventyklų – visko tiek daug, kad labai gera retritus rengti būtent ten. Maltoje moterys jaučiasi lyg grįžusios namo – saugiai, ramiai, gerai, patiria kažką stebuklingo.

– Tavo ir tikrieji namai dabar ten?

– Šią vasarą Maltoje rimtai sustojau. Tačiau man nebe aštuoniolika – negaliu kategoriškai sakyti, kad ten praleisiu visą gyvenimą. Nes aš nežinau. Tačiau Malta man patinka. Ji – lyg nešlifuotas deimantas. Nuolat keičiasi, kaip ir Lietuva. Kvėpuoja tradicijomis ir kultūra, ten labai daug istorijos. Dvasingumo prasme man tai – pasaulio centras. Ji labai tinka tam, ką pradedu daryti.

– Ta šalis draugiška atvykėliams?

– Ką nori matyti, tą ir matai. Aš galėčiau išvardyti daugybę Maltos privalumų – kaip ir Lietuvos ar kitos šalies. Nes pastebiu gerus dalykus, jie mane supa bet kurioje pasaulio šalyje.

O namai juk yra ten, kur esame mes. Vietos, kur augai, visada bus ypatingos. Tačiau, kad ir kur ką nors daryčiau, noriu tai sujungti su Lietuva. Dabar bandau suteikti mūsų šalies moterims galimybę atsiskleisti. Laukiu jų iš visų šalių, bet pirmiausia – iš Lietuvos.

– Kartais dar dirbi modeliu?

– Tai labiau pramoga. Nedarau karjeros, bet kai sulaukiu įdomių pasiūlymų ir viskas tinka – kodėl gi ne?

– Tavo kūnas neišduoda nei apie pagimdytus vaikus, nei apie bėgančius metus.

– Bėgančio laiko nepastebiu. Kaip jautiesi, taip ir atrodai. Jei siela jauna, gaivi, tu ja rūpiniesi, jei save myli, tai ir akys šviečia. Mes esame jauni tol, kol tokie norime būti. Žmonės pasensta savo sprendimu. Nekalbu apie kūną – mes keičiamės, ir tai yra gražu, natūralu – tokie gamtos dėsniai.

Kai man buvo penkiolika, žiūrėdavau į šalia podiumu žengiančias trisdešimtmetes manekenes ir matydavau jų veiduose patirtį. Man tokie gražūs atrodė įdubę tų dailių moterų skruostai! Metai bėga, viskam savas laikas ateina – ir skruostai įdumba. Dabar, kai tenka fotosesijose būti su šešiolikmetėmis ar aštuoniolikmetėmis, matau tarp mūsų skirtumą. Būtų juokinga to nepastebėti.

Kiek būsi rami viduje, tiek būsi graži ir išoriškai.

– Tam įtakos turi ne tik mintys, bet ir paprasti kasdieniai dalykai: maistas, kosmetika, pagaliau – miegas...

– Fizinis, emocinis, informacinis laukai neatsiejami vienas nuo kito. Žinai, kas sendina labiausiai? Pavydas! O štai džiaugsmo raukšlelės – gerai. Žinoma, naudoju kremus, dažau plaukus, atlieku pratimus – skiriu kūnui tinkamą fizinį krūvį. Radau, kas man tinka ir patinka. Tačiau vidinė būsena taip pat labai svarbu. Jei rūpinsiesi vien išore, anksčiau ar vėliau grožis nuvys. Gali būti su nuostabiu makiažu, puikia šukuosena ir tobulais drabužiais, bet jei akys bus liūdnos, užgesusios – išorinio grožio niekas nepastebės.

– Ir tavo gyvenime ne visada saulė šviečia. Per tuos tylos metus subyrėjo santuoka su Titu Blėdžiu, paskui – su Mindaugu Vosyliumi.

– Apie skyrybas niekada viešai nepasakojau...

Esu dėkinga už visas gyvenimo patirtis. Be jų nebūčiau tokia, kokia esu šiandien. Tikriausiai niekas netobulėja tik sėdėdamas šiltai apsiklostęs prie televizoriaus. Visos pamokos, kurios mus labai supurto, labai ir augina. Skambės keistai, bet jei tai sugebėsi priimti kaip dovaną, jei mokėsi iš tos pamokos pasiimti, kiek gali daugiausia, tai ir bus tavo išmintis. Supratau, kad tai, kas vertinga, reikia pasiimti, tada uždaryti duris ir viešai nepasakoti, ką patyrei, nes tai reikštų, kad tuo vis dar gyveni. O tai būtų netiesa. Apie praeitį pasakoti nenoriu, nes jos tiesiog nebėra. Nei geros, nei blogos. Sau nepadėsi gyvendamas kad ir gerais prisiminimais.

Kai esi jaunas ir renkiesi žmogų, galvoji, kad su juo būsi visą gyvenimą, kad viskas bus nuostabu. Bet gyvenime nutinka visaip. Turi mokėti neišduoti savo vertybių. Jei viskas klostosi ne taip, kaip tikėjaisi, jei pradeda skirtis vertybės, negi turi to žmogaus laikytis įsikibusi vien todėl, kad taip pasirinkai? Juk supranti, kad tai yra tavo gyvenimas, pati esi už jį atsakinga. Dar esi atsakinga už savo vaikus, turi juos pasaugoti. Kiek gali, kol jie mažučiai, – duoti meilės ir pamokyti sustoti prieš einant per gatvę. Tai – atsakomybė. Tačiau nesi atsakinga už šalia esantį žmogų, jei jis nori nekreipdamas į tave dėmesio bėgti, stovėti ar eiti atgal. Tai – jo pasirinkimas. Gali klupdama vytis, ir stabdyti gali – rasti kompromisą, taikytis vienas prie kito ėjimo tempo – nuostabu, bet kartais visgi geriausias sprendimas – sustoti ir pasukti skirtingais keliais. Ir su visa gauta informacija būti laimingai.

– Šiandien tokia ir esi?

– Tikrai esu laiminga. Tačiau apie žmogų, man suteikiantį tą jausmą, pasakoti nenoriu. Aš jau kitokia nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Kiekviename gyvenimo etape ir mano požiūris kitoks. Buvo laikas, kai kalbėjau apie viską, džiaugiausi tuo, kas vyksta asmeniniame gyvenime, – pasakojau taip, kaip buvo. Tačiau supratau, kad jei sieki asmeninės laimės, turi ją pasaugoti. Todėl dabar apie jausmus, šeimą esu linkusi kalbėti mažiausiai.

– O apie vaikus? Jie jau tokie dideli...

– Matui neseniai suėjo dešimt, Dorotėjai – šešeri. Jie keliaus į mokyklą Maltoje: sūnus bus šeštokas dukra – antrokė. Tokie... greitai užaugę.

Vaikai man – asmenybės. Nors atėjo per mano kūną, bet – gyventi savo gyvenimo. Mano didžiausias noras – jiems padėti ir netrukdyti.

Matas – tvirtos valios. Jam gerai sekasi futbolas, tad nestabdau jo. Sakau, kad turi džiaugtis ir mėgautis tuo, nes negali žinoti, kiek jis žais futbolą. Aišku, sūnus, kaip ir visi vaikai, mano, kad visą gyvenimą. Tai ir nuostabiausia, kad jie tiki, jog nėra neįmanomų dalykų.

Dorotėja? Ji tokia... meniška siela. Prašo, kad tik per gimtadienį lėlių nedovanotume. Jai labai patinka piešti. Žiūrėsime, kas iš to išeis.

– Nors ir kaip poetiškai kalbėtum, auginant dvi atžalas yra ir kasdienybė, rutina...

– Kaip kiekviena mama, darau viską ir mėgaujuosi tuo. Būtų labai buitiška išvardyti, kokių reikalų per dieną turiu. Juk mama yra viskas: virėja, daktarė, vairuotoja. Ir tai yra nuostabu, nes vežimas į treniruotes, būrelius yra tas stebuklingas laikas, kai būni su savo vaiku, kai kalbiesi apie tai, kas jam rūpi. Taip, tai tampa rutina, bet vis tiek yra didžiulė dovana, kad į mokyklą saviškius galiu palydėti pati. Tiesą sakant, visada labai norėjau kuo daugiau dalyvauti vaikų gyvenime. Nelabai įsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Tik rūpinantis vaikais reikia nepamiršti savęs. Man puikiai sekasi viską derinti, todėl neturiu kuo skųstis.

– Tu su vaikais atostogoms pas tėvus į Vilnių atskridai iš Maltos, vyresnioji tavo sesuo Ramunė Majithia su šeima – iš Londono. Jauti, per atstumą kitoks bendravimas su artimaisiais?

– Jokie kilometrai negali nutolinti šeimos. Ryšį gali nutraukti tik žmogus. Kelias savaites rugpjūtį visi buvome Lietuvoje. Čia šventėme Ramunės, Mato, mamos gimtadienius. Seneliai buvo laimingi, nes anūkai buvo čia. Kas gali būti gražiau už tokias akimirkas, kai iš pat ryto anūkai bėga su pačių pieštais atvirukais sveikinti močiutės! Man tai – dar viena dovana.