Gyvenimas be makiažo: košmaras ar išsigelbėjimas?

Jūsų dėmesiui – psichologės Aistės Jasaitytės-Čeburiak nuomonė ir mūsų pasvarstymai, kas nutiktų, jei dekoratyvinė kosmetika staiga... dingtų. 

O jei dekoratyvinė kosmetika staiga dingtų?

Tos, kurios dažosi tik retkarčiais arba visai to nedaro, įsitikinusios, kad joms gyventi – kur kas paprasčiau ir lengviau, jų odai – kur kas sveikiau.

Nesidažyti, dažytis, kada ir kaip gausiai – kiekvienos moters asmeninis reikalas. Ar reikia veidui reguliariai skirti išeiginę dieną, kai dekoratyvinė kosmetika naudojama nuolatos? Teoriškai nebūtina, jei visos jo sritys kasdien kruopščiai nuvalomos. Tačiau ne visos moterys tai padaro, todėl tokia „iškrovos“ diena veidui – tik į naudą. Pirmiausia tai aktualu toms, kurių oda riebi ir linkusi į aknę. O jei dekoratyvinė kosmetika staiga dingtų? Taip, žinoma, nenutiks, bet imkime ir pasvarstykime, kaip tai galėtų paveikti dailiosios lyties būtį? Tos, kurios dažosi tik retkarčiais arba visai to nedaro, įsitikinusios, kad joms gyventi – kur kas paprasčiau ir lengviau, jų odai – kur kas sveikiau.

1. Švaresnė oda. Makiažo priemonėse gausu medžiagų, užtikrinančių jų tekstūrą, spalvą, patvarumą ir pan., bet teršiančių odą ir taip jai kenkiančių.

2. Mažiau alergijos atvejų. Ji – mūsų laikų rykštė, o kosmetika – vienas iš ją provokuojančių veiksnių.

3. Daugiau laisvo laiko. Kaip žinia, para teturi 24 valandas, tad laikas, nesugaištas makiažui daryti ir valyti, pailgina laisvalaikį.

Konkurencija, vartojimas, narcisizmas – mūsų dienų realijos. Argi nebūtų jaukiau, natūraliau, džiaugsmingiau gyventi be jų?

4. Nelieka priežasties kritikuoti. Nepriekaištingas makiažas – tai menas. Kai trūksta žinių ir įgūdžių (o jų dažnai moteriai trūksta), lengva pasidaryti meškos paslaugą – tarkim, pasirinkti netinkamus vokų šešėlius, o tinkamus panaudoti ne taip, kaip reikėtų. Pastangų daug, bet rezultatas apgailėtinas.

5. Santarvė su savimi. Kai tau nuolat bruka priemones, kurios pailgins tavo blakstienas, paraudonins lūpas, suteiks spindesio odai, pasijunti tokia netobula! Nėra priemonių – nėra kompleksų.

6. Darna su pasauliu. Konkurencija, vartojimas, narcisizmas – mūsų dienų realijos. Argi nebūtų jaukiau, natūraliau, džiaugsmingiau gyventi be jų? (Ir be tų raudonų garsaus prekės ženklo lūpų dažų, kuriuos nusipirko bendradarbė. „Jie tokie „karšti“! Šiandien įkėliau savo asmenukę į feisbuką – tegu panos sprogsta iš pavydo!“)    

7. Apsaugoti gyvūnai. Dalis kompanijų deklaruoja, kad neatlieka bandymų su jais, bet tikrai ne visos. Nėra kosmetikos, kurią gamintojai testuoja, – nėra pavojaus gyvūnams.

8. Daugiau pinigų. Ar kada nors skaičiavote, kiek kasmet investuojate į visus tuos „grožius“? Juk nemenka sumelė susidaro, tiesa?

Psichologė Aistė Jasaitytė-Čeburiak: „Moterų dažymasis, didelis dėmesys išorei dažnai susijęs su viltimi, kad tai padės geriau jaustis. Daugelis naudoja dekoratyvinę kosmetiką, kad patiktų kitiems. Tai geras būdas įsijausti į skirtingus gyvenimo vaidmenis, tačiau bendraudama su tokiomis moterimis kaip psichologė dažnai matau, kad jos nėra savimi patenkintos. Jų išgyvenami jausmai įvairūs, jos kalba apie beprasmybę, apatiją, depresiją...

Mano patarimas būtų gyventi daugiau įsiklausant į save: ką jaučiu, ką noriu sukurti, kas man patinka, teikia džiaugsmo?... Orientuotis į tai, ką sako tavo vidus, o ne aplinka, visuomenės normos.

Kyla klausimas – kodėl dažai nepadeda pamilti savęs? Todėl kad yra nefasadinių priežasčių. Ir jos dažnai būna susijusios su tuo laikotarpiu, kai maža mergaitė ima ieškoti savo tapatumo. Tada labai svarbios būna mamos ir tėčio reakcijos. Ar ji jaučia, kad jie žavisi ja, palaiko jos moteriškumą? Jei ne, jei palaikymo trūksta, vėliau dažai tampa priemone pajausti moteriškumą. Pirmas etapas, kai jie tampa reikšmingi  – paauglystė. Bet didelės pastangos, skiriamos išorei, dažnai nepasiteisina ir tada, ir kituose gyvenimo etapuose. Kodėl? Todėl, kad merginos, moterys pamiršta savo vidinį pasaulį. Mano patarimas būtų gyventi daugiau įsiklausant į save: ką jaučiu, ką noriu sukurti, kas man patinka, teikia džiaugsmo?... Orientuotis į tai, ką sako tavo vidus, o ne aplinka, visuomenės normos. Paauglystėje tai nėra lengva padaryti, nes kitų žmonių nuomonė būna svarbi. Ir yra didelė grėsmė prarasti savo tikrąjį „aš“.

Reikėtų gyventi sąmoningai, mylint save ne išorinę, bet vidinę.

Savo darbe nuolat matau, kaip moterys ir vyrai, kai pradeda į save įsiklausyti, pradeda daryti, kas jiems gerai, ateina džiaugsmas. Moterys atsipalaiduoja, joms tampa nebesvarbu kasdien dažantis kažką įrodyti ir patvirtinti, jos leidžia sau būti skirtingos – vieną dieną atrodyti vienaip, kitą – kitaip. Sustojus ir paklausus savęs, kokios priemonės padėtų išsiskleisti moteriškumui, gali ateiti įvairūs atsakymai. Reikėtų gyventi sąmoningai, mylint save ne išorinę, bet vidinę. Kai moteris ima daugiau dalykų daryti dėl savęs, ji pajunta, kad gali daugiau duoti kitiems. Spindėti, skleisti šilumą.“