Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvenu jau kuris laikas, bet tik šiandien pirmą kartą įžengiau į Adžmano žuvų turgų. Krevetėmis, kobijomis ir amūrais nukrauti prekystaliai, iš spalvotų dėžių žuvis kraunantys mėlynai vilkintys prekybininkai sugrubusiomis rankomis... Šviesi ir su dideliu fotoaparatu, matau, keliu susidomėjimą, tad man praeinant jie nuoširdžiai traukia iš ledo geriausią savo laimikį nuotraukai.
Žuvų aukcionas
Tarp daržovių stirtų ir žuvų prekystalių vinguriuoja vietos gyventojai tamsintais akiniais ir baltais galvos apdangalais keffiyeh – regis, jie irgi vis dar čia apsiperka. Jau beveik pusė šešių, ore tvyro tikro arabiško žuvų turgaus nuojauta: tuoj prasidės aukcionas.
Prasibraunu pro minią, matau, kaip žvejai paskubomis iš savo laivų kelia šviežiai per dieną pagautą laimikį – tiesiog ant žemės suklotos žuvų eilės lyg išguldyti kariai laukia pirmųjų aukcionieriaus šūksnių. Šis, įsispyręs į vietos gyventojų mėgstamą apavą atvirais pirštais igalas, mindžikuoja tarp žuvų ir lyg per respiratorių įkvėpęs oro pradeda rėksmingą tiradą: „Hamcume, hamcume, hamcume!“
Turgus akimirksniu užverda tikram gyvenimui. Ant žemės suguldytas žuvis apsupę pirkėjai šūkauja kainas, suderėtos žuvys skubiai surenkamos atgal į vežimėlius ir išvežamos, o jų vietoje klojama nauja partija. Žuvis suderėti užtenka beveik tiek pat laiko, kiek jas sudėti, tad vienas po kito tuštinami laivai. Pirkėjai migruoja nuo vienos ant žemės gulinčios eilės prie kitos, aukcionierius be paliovos šaukia kainą lyg kokią primygtinę maldą, žuvys glėbiais kraunamos ir iškraunamos, aplinkui vien triukšmas, derybos ir... vieni vyrai. Apsidairau: čia beveik nepamatysi moterų, todėl mane, nardančią nuo vienos žuvų eilės iki kitos, jaučiu, atidžiai stebi.
Aukcionierius be paliovos šaukia kainą lyg kokią primygtinę maldą, žuvys glėbiais kraunamos ir iškraunamos, aplinkui vien triukšmas, derybos ir... vieni vyrai.
Žuvų turgaus aukcionas – lyg koks laike sustabdytas andainykščių Jungtinių Arabų Emyratų vaizdas. Taip jie atrodė dar iki dangoraižių ir auksu dengtų prabangių mašinų, kondicionierių, dirbtinių lietaus debesų pagal šeicho pageidavimą ir septynių juostų autostrados, nusidriekusios per miestą viena puse. Vaizdas primena laikus, kai beduinai iš palmių šakelių rentė namus dykumoje, o perlų ieškotojai, prisisegę peilius, nardė po Arabijos pusiasalį ieškodami perlų.
Mažasis Dubajus
Adžmanas – lyg koks septynių emyratų jaunėlis brolis, dar neradęs savo identiteto, besistiebiantis, bet vis žingsniu nuo kitų atsiliekantis. Mažiausias iš septynių, jis sparčiai augti pradėjo tik prieš kelerius metus: matydami ateitį, čia savo vietas prie jūros vienas po kito atrado prabangūs viešbučiai. Svečiai į Adžmaną atvyksta kaip į pigesnę Dubajaus alternatyvą, nutolusią nuo šio vos per pusvalandį.
Nors tai jau didelis miestas, jo gatvėmis, žiūrėk, vis dar prabėga pasimetusi ožka, greta pašto kapstosi vištos ir užsimiršusios įlekia į kokią vietinę parduotuvėlę. Prie kai kurių namų vis dar nėra asfalto, tad klampojama per karštą smėlį, užklimpstama važiuojant, o ant senų gabalais išplyšusių raudonų fotelių vakarais ilsisi nauji Adžmano gyventojai – pakistaniečiai, indai, bangladešiečiai.
Adžmanas toli gražu ne prabangus ir rafinuotas, jo gatvės aplipusios šimtais neišvaizdžių arbatinių, kiniškų menkniekių krautuvėlėmis, greitojo maisto šavarmomis ir mobiliųjų telefonų aksesuarų parduotuvėmis, vienas kitą keičiančiais salonais: vyrų grožio, kur lyg peilių ašmenys nudailinamos jų barzdos, baldų ir užuolaidų su auksiniais apmušalais, siuvimo – vietiniams hidžabams ir indiškiems sariams siūti. Adžmanas vis dar toks, koks prieš daugelį metų buvo Dubajus, kai nuo „Hard Rock Cafe“ sostinės Abu Dabio link plytėjo dykuma.
Ypatingas delikatesas
Įkvėpta šio sąmyšio, žuvų linijoms siaurėjant, pavargusiems žvejams rūkant cigaretes ir šurmuliui tylant, pasileidžiu taksi Šardžos žuvų turgaus link. Tikiuosi daug: Šardža – vienas autentiškiausių, kultūriškai turtingiausių ir konservatyviausių emyratų. Čia, užsukus į sendaikčių parduotuvę, žmogus, Mėnulio vardu Badras, pasisodinęs vaišinti arbata, vedžioja pirštu po dulkinų senienų prikrautą lentyną ir pasakoja kiekvieno daikto istoriją. O kai jau stojiesi eiti, atrakina paslaptingą spintelę už nugaros ir iš už girgždančių durelių ištraukia senutėlę mėlynai glazūruotą vazą. Kažkurių protėvių, už ypatingą kainą...
„Žuvų turgus čia turėtų būti ypatingas“, – tariu sau. Bet šiuos žodžius praryju vos pravėrusi to iš lauko įspūdingo pastato duris. Vaikštau po stiklo oda aptrauktą žuvų turgų, tokį teisingą ir šiuolaikišką, kad, rodos, kiekviena žuvis paklausta žinotų savo kainą. Ir neliktų vietos jokioms tikroms arabiškoms deryboms ir aukcionieriaus šūksniams įdėmiai žvelgiant į akis.
Kai stiklinėms turgaus durims užsivėrus nusivylusi prisėdu pailsėti, Abdullah, senstelėjęs vyras, dėvintis baltą kandurą, prieina ir į delną man įspraudžia kažkokio balto kamieno gabalą. „Esu tikras – tokio dalyko tu čia nesi ragavusi.“ Jis teisus – nesu. Atsikandu to kietoko daikto ir suprantu, kad tai, matyt, bus ir paskutinis kartas, kai jo ragauju. „Tai jaunutės palmės kamienas, tikras delikatesas“, – rimtai taria jis ir rankos mostu skatina „valgyti valgyti“. Parodytas dosnumas malonus, bet, regis, delikatesą mudu suprantame skirtingai. Kartus skonis burnoje išlieka ilgam. Vedama Abdullah, einu turgaus durų link. Imame šnekučiuotis – gana reta sutikti tokį bendrauti linkusį vietinį, tad neatsilikdama skubu paskui.
Netikėtas pasiūlymas
Jis jau nebedirbantis vietos gyventojas, gimęs Šardžoje. Dažnai į šį turgų apsipirkti atvažiuoja iš Dubajaus – ten ir gyvena. Papasakoju jam apie Adžmaną, žuvų turgų ir norą fotografuoti, bet jis nutraukia mane su arabams būdingu šiurkštumu: „Čia daug autentiškų vietų fotografijai! Bet viena jų – rožinių paukščių vieta – ypatinga.“
Kiek nustembu – juk čia dykuma, beveik prie kiekvieno žalio augalo nutiesta jam laistyti skirta žarnelė, jūroje pilamas smėlis ir ant jo formuojamas Europos kontūrų nekilnojamojo turto projektas (greta trijų jau esamų – dviejų palmių ir pasaulio)... Iš kur tie rožiniai paukščiai? „Galiu tave nuvežti“, – siūlosi jis, ir aš, nutildžiusi savo abejones, įlipu į milžinišką keturių varomųjų ratų automobilį. Tokios mašinos čia – labiau statusas nei būtinybė, nors naktį iš padangų išleidus šiek tiek oro galima išslysti iš kelio palei smėlynus ir pasileisti per kopų kalvas gilyn į dykumą...
Abdullah mašina netvarkinga ir sujaukta, kaip ir įprasta vietiniams: kavos puodeliai – tušti ir su kavos tirščiais, į kitus prismaigstyta kalnai nuorūkų, voliojasi popierinės servetėlės, popieriai... Turiu prasišluoti kelią, kad įsitaisyčiau. Kalbamės. Jis pasakoja apie laikus JAE, kai dar nebuvo kondicionierių, kai namų tebuvo vos vienas kitas, o statybiniai kranai tirštai dengė horizontą. Jis žino Pabaltijį, nes jaunystėje mokėsi Maskvoje inžinerijos ir dar kurį laiką ten gyveno, gali kalbėti rusiškai. Jaučiu, kad tai buvo geriausi jo jaunystės metai. Abdullah jau kuris laikas nebedirba. Vadovavo didelei įmonei, turi penkis vaikus: jie, baigę mokslus užsienyje, dirba valstybinėse institucijose, kaip ir beveik 90 procentų visų dirbančių vietos gyventojų.
„Ši šalis iš esmės pastatyta kitų rankomis. Mes, vietiniai, gauname daug pinigų, nes tai teisinga, – sako jis, – mes sunkiai dirbame.“ Šypsausi. Žinau, kaip „sunkiai“ jie dirba, palyginus su „svečiais“ iš Bangladešo, Indijos, Pakistano, Šri Lankos, Filipinų. Matau tuos atvykėlius statybų darbininkus baltuose, be kondicionierių autobusuose atvirais langais, vilkinčius mėlynus kostiumus penkiasdešimties laipsnių karštyje. Tik prieš kelerius metus jiems buvo uždrausta dirbti karščio piko valandomis...
Nuostabi šalis gyventi
Abdullah perjungia vietinę radijo stotį, tęsdamas: „Mūsų, tikrųjų gyventojų, čia tik apie 10 procentų, likusią dalį sudaro atvykėliai iš kitur. Emyratams susijungus ir imus sparčiai plėstis, dykumos kraštas pavirto į daugiamilijardinį pasaulį. O, šeichas mumis rūpinasi.“ Ir užsirūkydamas reziumuoja: „Mes gauname mėnesines išmokas, nemokamą sveikatos priežiūrą, išsimokslinimą, nemokamą žemės sklypą ir namus, išmoką nekilnojamajam turtui įsigyti, o kai gyventojai susituokia, jų laukia dosnūs pinigai vestuvėms ir būsimiems vaikams. Čia – nuostabi šalis gyventi.“
Ne veltui JAE įkurta Laimės ministerija. Tai valstybinė institucija, kurios skambi misija – paversti šalį viena laimingiausių pasaulyje.
Šypsausi. Ne veltui JAE įkurta Laimės ministerija. Tai valstybinė institucija, kurios skambi misija – paversti šalį viena laimingiausių pasaulyje. Jai, beje, vadovauja moteris, nors tai emyratuose jau ir nereta. Prisimenu savo pažįstamą Fatimą. Ji mokosi pilotuoti lėktuvą, vairuoja savo „Tesla“ ir mums pastarąjį kartą kalbantis skyrėsi su vyru, kuriam pagal poligamijos įstatymą buvo antroji žmona. „Habibti (liet. „Mieloji“), – sakė tada ji man, – mes išrankios ir daug reikalaujam. Aš noriu to paties ir daugiau nei jo pirmoji žmona. Jeigu jis man negali to suteikti, halas („užteks“) – man jo nereikia.“
Jos – stiprios moterys. Ir nors kai kurioms jų šeimos dar draudžia dirbti ar mokytis vyrų bendruomenėje, tai jau labiau išimtis nei taisyklė. Arabės linksmintis mėgsta ne mažiau nei vyrai. Jos geria marokietišką arbatą iš mažų spalvotų stiklinaičių ir rūko paskanintą kaljaną (šišą), tiesa, pasislėpusios nuo pašalinių akių, privatesnėse erdvėse. Jos dėvi juodas kaip varno sparnas abajas – šių drabužių būna nuo konservatyviausių modelių iki modernių dizainerių siuvinėtų rankų darbo stebuklų sekant naujausiomis madomis. Nors abajos pagal islamo ir vietos kultūros tradicijas saugo moters kuklumą, kartais prasiskleidusi skraistė pašaliniams atveria vienetinius dizainerių kurtus batelius ir prabangaus audinio drabužį. Šios moterys mėgsta ryškų makiažą, auksą, sidabrą ir sunkius arabiškus kvepalus, lyg šleifas nusitęsiančius praėjus jų būreliui.
Laikina stotelė
Supratau, kad įsukome į Dubajų, nes horizonte matau šmėžuojant Burj Khalifa, aukščiausią pasaulyje pastatą, tik, matyt nebe ilgam, nes šeichas užsimojęs pastatyti dar aukštesnį. Čia viskas turi būti aukščiausia, turtingiausia, plačiausia, labiausiai apipilta auksu. Be konkurencijos. Šalis tikrai ambicinga, tai matyti pažvelgus į beveik kiekvieną nekilnojamojo turto projektą.
Pasaulinė ekonomikos ir finansų krizė iškilmingai atidarytam Burj Khalifa neturėjo jokios įtakos, o šeicho medžiokliniai sakalai skraidinami privačiais lėktuvais. Įdomu tik, kad gana reta sutikti svetimšalį, iš tiesų pamilusį šią šalį kaip savo namus. Atvykėliai į gyvenimą čia žvelgia kaip į pelningą tranzitinę stotelę, kurioje galima greitai prasimušti ir tiesiog „pavarinėti kraują“. Tokia ir valdžios politika – gauti piliečio pasą net ir pragyvenus JAE 30 metų faktiškai neįmanoma: baigiasi darbo viza ar santykiai – keliauji namo, o jei ir ne namo, vis tiek iš šalies.
„Rezervatas jau čia pat, su tavimi eiti negalėsiu ir laukti taip pat, grįžk namo saugiai“, – taria man Abdullah ir įspraudžia į delną 100 dirhamų banknotą. Nenoriu priimti pinigų, dėkoju ir spardausi. „Halas!“ – jau kiek pyktelėjęs rikteli, kai ilgai atsikalbinėju. Padėkoju dar kartą išlipusi iš mašinos, bet nesuprantu, kurgi tie rožiniai paukščiai. Jis nuleidžia langą: „Eik tiesiai, viduryje ežero rasi apžvalgos aikštelę, o joje – rožinius paukščius. O mes dar susitiksime... Inshallah...“ –
Abdullah išpučia dūmą, užveria langą ir nuvažiuoja. „Inshallah“ – tai toks nuostabus arabiškas žodis, reiškiantis „jei Dievas panorės“ arba „su Dievo valia“ tikintis, kad kas nors įvyks. Bet normalių žmonių kasdieniame gyvenime jis yra tapęs veikiau burtažodžiu mažoms tinginystėms, neveiksnumui ir vėlavimui pridengti. Jei meistras pažadėjo inshallah ateiti penktą valandą, sulauksi jo dešimtą, o jei vietinė dailininkė pažadėjo atvykti susitikti ketvirtadienį, žiūrėk, inshallah ir visai nepasirodys. Visai kaip ispaniškasis mañana, tik ta „Dievo valia“ rytoj gali ir neišsipildyti. Gali ir niekada.
Kurgi tie paukščiai?
Dairausi aplink. Tiesą sakant, nesuprantu, kur atsidūriau, nes mane paleido tiesiog prie septynių juostų judrios autostrados. Tolumoje – skirtingų Dubajaus dangoraižių linija, šalia – keista iš plynumos išdygusi žaluma. Na, tiesiai, vadinasi, tiesiai, po velnių tuos rožinius paukščius...
Einu tolyn, kaip sakė Abdullah, tuneliu ežero link, ir staiga atsiduriu ant jo pastatytoje apžvalgos aikštelėje. Neįtikėtina! Prieš mane – pulkai flamingų, šimtai, gal net tūkstančiai rožinių, grakščių ir visiškai abejingų aplinkiniams turtams, mašinoms, karščiui, paukščių. Neturiu nė menkiausios nuovokos, kaip jie čia, šioje dykumoje, galėjo atsirasti. Nenustebčiau, jei šeichas būtų atsiskraidinęs juos privačiu lėktuvu. Nors viena gerai žinoma istorija tvirtina, esą kažkoks pamišęs milijonierius prieš kelis dešimtmečius juos paleido į laisvę. Kad ir kaip būtų, kad ir kas juos būtų paleidęs ar atsiskraidinęs, rožiniai paukščiai yra čia, šioje žalioje oazėje tarp smėlio, dangoraižių, autostrados ir cemento. Ir, tikiuosi, čia ir liks – kaip įrodymas kažko natūraliai gyvo, tikro ir gražaus cementinėje neišmatuojamų ambicijų dykumoje atsiradusioje karalystėje. Inshallah.
