Vida Ramaškienė ir Algirdas Ramaška – Gyvenimas kaip kinas

Į kino personažų kailį festivalio „Kino pavasaris“ vadovai Vida RAMAŠKIENĖ (66) ir jos sūnus Algirdas RAMAŠKA (36) nėrė daug negalvodami: „Gyvenimas yra per trumpas gyventi liūdnai.“ Neliūdi Vida ir dėl sprendimo festivalio valdymo vairą perduoti sūnui – abiem tai reiškia naują pradžią.

Vida Ramaškienė ir Algirdas Ramaška / Tomo Kaunecko nuotrauka
Vida Ramaškienė ir Algirdas Ramaška / Tomo Kaunecko nuotrauka
JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Šaltinis: Žmonės
A
A

Nustebinote dalyvaudami tokioje fotosesijoje, pasirodo, kiek jumyse glūdi polėkio ir drąsos!

Vida: Man tai buvo tikras iššūkis! Bet priėmiau kaip žaidimą, kokio man artimiausius šimtą metų niekas daugiau nepasiūlys (juokiasi).

Algirdas: Formalumai ar susireikšminimas mums, šiaip ar taip, nėra būdingi, todėl buvo visai smagu. Gal net iš komandos buvo galima išgirsti daugiau abejonių, ar tai tiks prie festivalio įvaizdžio.

Vida: Man dabar įdomiausia, kaip į šitą fotosesiją reaguos anūkas, Algirdo sūnus. Jam šešeri su puse – jis tai tikrai nuoširdžiai ir atvirai pasakys, ką galvoja.

Atsisakyti direktorės statuso ir sūnui perduoti festivalio valdymo vairą sunku?

Vida: Aš niekada nesijaučiau direktore. Tarp kitko, manęs taip niekas ir nevadina. Nevadino nei tada, kai būdama visai jauna tapau kino teatro „Lietuva“ direktore, nei dabar. Visą laiką – tik vardu.

Jau senokai pagrindinius sprendimus priima ir atsakomybę yra prisiėmęs Algirdas. Ir puikiai tvarkosi. O mano sena svajonė buvo nuo šešiasdešimties pagyventi sau. Bet va, jau šešeri metai po tų šešiasdešimties praėję, o vis tiek manęs niekas nepaleidžia. Veiklos vis dar turiu daugiau, negu galima įsivaizduoti. Kaip tik neseniai vėl pažiūrėjau Claude’o Leloucho filmą „Gražiausi gyvenimo metai“ – būtent taip dabar ir yra.

Atsiriboti ir nesikišti – tai leisti kitam perimti sprendimus, suklysti, susitaikyti su tuo, kad nebus taip, kaip tu galvoji, jog yra geriausia...

Skaičiau psichologo komentarą, kad žmonės prasčiausiai jaučiasi prieš penkiasdešimtmetį, o paskui psichologinė būsena gerėja. Taigi, būdama 66-erių galiu patvirtinti, kad gyvenimas tikrai tik gerėja. Esminiai darbai – tokie kaip baigti mokslus, rasti darbą, sukurti šeimą, užauginti vaikus, padėti tėvams – jau padaryti, todėl pagaliau galima gyventi savo malonumui. Ir mėgautis geru kinu.

Dabar turiu naują tikslą – įsteigti gero kino klubą senjorams. Juk kur daugiausia pamatysi vyresnių žmonių? Poliklinikose, vaistinėse arba namie ant sofos, tarp keturių sienų užsidariusius ir depresuojančius. Noriu pakviesti senjorus bendrauti, žiūrėti gero kino, susivokti naujoje realybėje.