„Žmogus šioje žemėje gyvena vos akimirką. Tik pasisuki už kampo... ir jau senas. Todėl kiekvieną dieną reikia branginti ir mylėti. Puikiai suprantu, kad mano laikas čia pamažu baigiasi. Ir aš vis tiek beprotiškai myliu gyvenimą“, – regis, tebeskamba teatro ir kino aktorės Gražinos BALANDYTĖS (1937–2020) žodžiai, ištarti aštuoniasdešimtmečio proga. Vos prieš mėnesį atšventusi aštuoniasdešimt trečiąjį gimtadienį aktorė žengė į amžinybę.
Šeši dešimtmečiai tarnystės Nacionaliniame Kauno dramos teatre, per aštuoniasdešimt vaidmenų teatruose, kelios dešimtys personažų kine ir televizijoje, įvertinti „Fortūnos“, „Auksinio scenos kryžiaus“, „Auksinės gervės“ apdovanojimais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Vyriausybės kultūros ir meno premija... Bet svarbiausia – apdovanota begaline meile, kurią jai jautė žiūrovai. „Teatras man visada buvo tas gurkšnis gaivos, ta emocija, kurios į nieką neiškeisčiau. Kai yra žiūrovas, kai jauti jo šilumą, juoda salės erdvė, į kurią žiūri nuo scenos, man ima pulsuoti. Man ji šviečia! Tai toks neišpasakytas jausmas!..“ – yra sakiusi aktorė.