Gyvenimas po čadra
Juodi beformiai žemę siekiantys moterų drabužiai ir čadra apmuturiuota galva mums, europietėms, atrodo bauginanti egzotika. Musulmonėms tai – įprasta kasdienybė. Nors pažiūros mažumėlę liberalėja ir musulmoniškuose kraštuose, visgi iki šių dienų ten daugybė moterų vis dar paiso aibės tabu.
Istorijos šaltiniai byloja, jog čadra, arba galvos šydas, atsirado prieš daugelį šimtmečių Asirijoje. Šios šalies karaliai pirmieji įsigudrino moteris uždaryti haremuose ir jų grožiu gėrėtis patys vieni. Veidą dengiantis šydas buvo idealus daiktas paslėpti gražuoles nuo svetimų stipriosios lyties atstovų akių. Iš Artimųjų Rytų veido dangstymas paplito po senovės Graikiją, Persiją, Indiją. Beje, šiose šalyse šydas buvo kilmingų moterų privilegija.
Musulmonai iš pradžių šio papročio nepaisė. Tik šiai religijai įsigalėjus daugelyje Azijos šalių, buvo „atrasta“ čadra kaip apsauga nuo gašlių svetimų vyrų žvilgsnių.
Pagal tradicijas čadra musulmonė apgobiama sulaukusi pirmųjų menstruacijų. Padėti ją į šalį gali tik sulaukusi vidutiniškai šešiasdešimties metų. Tiesa, šiandien čadros dėvėjimo tradicijos tampa šiek tiek liberalesnės – moteriai jau nebūtina apsimuturiuoti iki pat akių. Svarbiausia – apvynioti galvą, kaklą ir smakrą.
Nors daugeliui moderniojo pasaulio atstovių atrodo, kad čadra – tarsi savotiškas kankinimo įrankis, musulmonės nesiskundžia savo gyvenimu. Nuo pat mažens joms kone fanatiškai įskiepijama, kad tokia apranga saugo moters dorovę ir gerąsias jos savybes. Daugelis islamą išpažįstančių moterų, ypač vyresniųjų kartų, yra įsitikinusios, jog musulmonų propaguojamas aprangos stilius atspindi pagarbą moteriai, o europietiškos itin atvirai kūną demonstruojančios mados silpnąją lytį niekina, paverčia vyrų seksualinės traukos objektu.
Musulmoniški tabu
Tamsi čadra – ne vienintelė musulmonių „drausminamoji priemonė“. Griežtai islamo religijos priesakais besivadovaujančios moters gyvenimas suvaržytas daugybės tabu. Ji negali iki vestuvių turėti lytinių santykių, liestis prie mylimojo ar juo labiau vaikščioti su juo susikibusi už rankų. Net karštą dieną pajūryje ar vandens pramogų parke musulmonės kiurkso apsisiautusios nuo galvos iki kojų.
Dar ir šiais laikais mergaitės pagal susitarimus tarp šeimų į žmonas pažadamos ankstyvoje vaikystėje. Jų tuoktuvių klausimą paprastai sprendžia tėvas ir kiti suaugę vyriškosios lyties artimi giminaičiai. Kraitį, vadinamąją „mahrą“, į šeimą atneša vyras. Žmona turi teisę su juo elgtis kaip tinkama. Tik... viena sąlyga: tekėdama ji turi būti skaisti. Priešingu atveju užtraukia visai šeimai didžiulę gėdą, be to, jaunikio pusė turi teisę ją paduoti į teismą. Tiesa, šiuolaikinės musulmonės, ypač iš pasiturinčiųjų šeimų, taip pat ne iš kelmo spirtos. Patyliukais kalbama, jog tarp jų pastaraisiais metais vis labiau populiarėja plastinės mergystės plėvių operacijos. „Prasikaltusios“ jos važiuoja į Europą, kur sumanūs skalpelio meistrai „grąžina“ prarastą skaistybę – suprantama, už apvalią sumelę. Bet... tai jau kita musulmonių gyvenimo pusė. Doros islamo išpažinėjos, uoliai sekančios tikėjimo žodžiu, per visą gyvenimą gali turėti tik vieną lytinį partnerį. Kita vertus, joms ir pasukti į kairę ne taip paprasta. Pagal senas tradicijas, viešumoje joms leidžiama rodytis tik lydimoms tėvo ar kito artimo giminaičio.
Sunku musulmonėms prasimušti ir į mokslus. Daugelio moterų gyvenimas prabėga namuose. Na, o jei kuri žūtbūt įsigeidžia paragauti mokslo vaisių, pasirinkimas labai ribotas. Visų pirma ji turi gauti vyro ir tėvo palaiminimą, o tada gali rinktis, kuo norėtų būti. Dažniausiai siūlomos dvi profesijos: būti mergaičių mokytoja arba gydytoja (paprastai akušere ginekologe).
Kas slypi po juodu apdaru?
Nemanykite, kad šiuolaikinės musulmonės gyvena tarsi tamsuolės ir, išskyrus juodus skarmalus, niekuo nesidomi. Nieko panašaus. Pasak Rytų madas tyrinėjančių mados istorikų, po beformiais drabužiais pasiturinčių šeimų moterys neretai slepia oho kokių grožybių! Garsiausių vakarietiškų firmų nėriniuoti apatiniai, prisegamos kojinės, ryškus makiažas – visa tai pažangiai gyvenančioms musulmonėms ne naujiena. Nuo Vakarų moterų jos skiriasi tik tuo, kad visa tai gali demonstruoti tik savo vyrui.
Dar vienas musulmonių pasididžiavimo ir išskirtinumo ženklas – papuošalai. Šių kraštų moterys mėgsta jų nešioti daug, brangių ir masyvių. Kiekvieno save gerbiančio vyro pareiga – aprūpinti žmoną (ar kelias žmonas) brangenybėmis. Kalbama, jog turtingų, visuomenėje aukštą statusą turinčių asmenų žmonų papuošalų dėžutės sveria net po kelis kilogramus. Matyt, ne šiaip sau arabų pasaulyje vis dar tebeklesti aukso turgūs.