Gyvenimo mokytojas Egidijus Gubinas: „Mūsų misija yra tarnauti“

Tarnauti kitiems. Ar tai yra mūsų gyvenimo esmė?

Daugelis įsivaizduoja, kad, norint prasmingai gyventi, reikia atlikti kažkokius ypatingus žygdarbius. Iš tiesų viskas daug paprasčiau. Prasmę ir pilnatvę galime atrasti ir, regis, visai mažuose kasdieniuose dalykuose – tarnaudami kitiems, dovanodami savo dėmesį, širdies šilumą. Nors žodis „tarnauti“ galbūt skamba nepatraukliai, kiekvienas iš mūsų tai darome nuolat. Tėvai tarnauja vaikams, vaikai – tėvams, vyras – žmonai, žmona – vyrui, kolega – kolegai ir pan. Jei žmogus neturi kam tarnauti, įsigyja bent gyvūnėlį. Poreikis rūpintis kitais užkoduotas mūsų prigimtyje. Tai yra esminė gyvenimo misija, kurią atlikdami tampame laimingi, įprasminame savo būtį. Jei visi kiekvieną dieną pradėtume nuo klausimo, o kuo šiandien galiu pasitarnauti kitiems, mūsų gyvenimas, atliekami darbai smarkiai pasikeistų.

Ar tarnystė yra viskas, dėl ko ateiname į šį pasaulį?

Senoviniuose vedų raštuose sakoma, kad į šį pasaulį ateiname kaip Kūrėjo įrankiai. Tarnaudami kitiems žmonėms, tarnaujame jam. Atlikdami kasdienius darbus, drauge kuriame visatą. Žinoma, kiekvienas tai darome savaip. Būdų tarnauti yra milijonai. Pavyzdžiui, verslininkas gali tarnauti kitiems uždirbdamas pinigus ir pasitelkdamas juos kurti visuotinę gerovę, valytoja tarnauja švarindama aplinką, mokytoja – ugdydama vaikus, mama – apgobdama juos meile, prausdama, valgydindama ir pan. Visi tarnystės būdai yra vertingi. 

Daugybė žmonių svajoja tapti garsenybėmis, herojais, manydami, kad tai suteiks jiems pranašumo. Deja, taip nėra. Įsivaizduokime, kad visata – tai organizmas. Ar galėtume pasakyti, kad organizmui širdis reikalingesnė už kepenis arba didysis pirštas naudingesnis už mažylį? Ne. Viskas jame yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir viena negali kokybiškai (arba išvis) funkcionuoti be kito. Taip ir mes, žmonės, esame dieviškosios kūrinijos dalelės ir kiekvienam iš mūsų yra numatyta tam tikra funkcija arba veiklos kryptis. Svarbiausia – ją suvokti, priimti ir galiausiai ja sekti.

Tačiau atrasti tą tikrąją kryptį daugeliui nėra paprasta. Kai kurie ir per visą gyvenimą neatranda. Kodėl taip yra?

Kiekvienas, ateidamas į šį pasaulį, atsinešame tam tikrų savybių. Jos ir nurodo veiklos kryptį. Kaip jau minėjau, nėra vertingesnių ar menkesnių savybių. Deja, žmonija mano kitaip. Mus stipriai apraizgę stereotipai ir dėl to kenčiame. Jie pradedami formuoti jau nuo vaikystės. Pavyzdžiui, kai tėvai ar mokytojai mus ima lyginti su kitais. Mums sakoma: „Žiūrėk, šis tavo bendramokslis koks puikus matematikas, olimpiadų čempionas, štai ta mergaitė – nuostabi dailininkė. O tau nieko doro nepavyksta.“ Mus tai išmuša iš vėžių. Dar labiau viską sujaukia aplinkos, žiniasklaidos demonstruojami pavyzdžiai. Matome, kad gerbiami ir vertinami tik tie, kurie yra garsūs, įtakingi, turtingi.

Taigi nejučia imame lygiuotis į kitus, pamiršdami, kas esame iš tikrųjų. Mus užvaldo klaidingas supratimas, kad kai kuri veikla yra ypatingesnė ir tik ja užsiimdami galėsime būti šio to verti. Tada pasakome sau: „Jei baigsiu teisę, tapsiu gydytoju, sukursiu verslą ar išgarsėsiu, būsiu svarbus, mane pripažins. Tapsiu laimingas.“ Deja, kai pradedame save su kažkuo tapatinti, bet neturime reikiamų savybių, kyla vidinis konfliktas tarp to, ko noriu ir ką galiu. Galbūt daug geriau jaustumės dirbdami kokį nors paprastą rankų darbą, bet jei pasirinksime neprestižinę veiklą, bijosime būti laikomi nevykėliais. 

Mūsų „ego“ ir mumyse gyvenantys stereotipai sako: „Ne, tu negali taip pasirinkti, turi siekti aukštumų.“ Štai taip atsiranda nelaimingi, po gyvenimą besiblaškantys žmonės. Galime suvaidinti karį, verslininką, žvaigždę, bet jei iš tiesų tokie nesame, jei neturime tokių prigimtinių savybių, nuolat turėsime save prievartauti, apsimetinėti, įrodinėti. Anksčiau ar vėliau nuo to pavargsime, gyvenimas praras prasmę.

Tad kaipgi atsispirti tiems klaidingiems stereotipams?

Turime rasti drąsos pripažinti sau, kas iš tiesų esame, ką mokame geriausiai, ir nebijoti tuo keliu eiti. Žinoma, pralaužti stereotipų šarvą nėra lengva. Bet jei eisime ta kryptimi, kuria veda širdis ir prigimtinės savybės, jei dirbsime tai, kas geriausiai sekasi, kas padeda tarnauti, kurti gerovę kitiems, liksime maloniai nustebinti, atradę, kad pripažinimo ir sėkmės galima sulaukti bet kurioje srityje. 

Meistriškai nukirpti plaukus, gardžiai iškepti duoną, preciziškai išblizginti langus, nepriekaištingai pasiūti drabužį, su meile ugdyti mokinį... Kiekvienoje srityje reikalingas meistriškumas. Ir mes visi neabejotinai turime vienokių ar kitokių talentų, kad to meistriškumo pasiektume. Daug padaryti šioje srityje galėtų tėvai, leisdami savo vaikams būti tuo, kuo jie nori būti, ir padėdami skleistis dominuojančioms savybėms.

O kaip tėvai turėtų elgtis, kad padėtų vaikui eiti tinkama kryptimi?

Pirmiausia turėtų suprasti, kad jų vaikas yra unikalus, atėjęs į šį pasaulį atlikti savos misijos, o ne pateisinti šeimos lūkesčių. Tarkim, jei gimė gydytojų dinastijoje, nebūtinai privalo tapti mediku. Žinoma, galbūt pats vaikas norės eiti tuo keliu, bet jokiu būdu negalima jo versti vien dėl to, kad būtų išsaugotas šeimos prestižas. Atminkite, kad svarbiausia yra prigimtinės savybės. 

Tėvų pareiga yra padėti vaikui jas pažinti, rasti tinkamą aplinką, kurioje jis galėtų veikti tai, kuo domisi, turėtų galimybę bendrauti su bendraminčiais. Turėkime galvoje, kad tos savybės yra tarsi sėkla. Jei jos nepuoselėsime, neauginsime, sėkla ne visada turės galimybę išdygti savaime. Tik gerai prižiūrėdami ir skirdami dėmesio galime tikėtis sulaukti derliaus.

Galbūt yra kažkas, kas galėtų tėvams padėti atliekant šią nelengvą misiją?

Vakarų kultūroje šiuo klausimu, ko gero, dažniausiai padeda psichologai. Yra įvairių metodikų, testų, kurie padeda atskleisti polinkius. Vedų kultūroje šią pagalbą suteikia astrologai. Vedų astrologija – tarsi kelrodis žmogaus gyvenimo kelyje. Sudarius išsamų asmeninį horoskopą ir jį išanalizavus, puikiai matyti vaiko (ir ne tik) gebėjimai, būdas, dominuojančios savybės. Pasitelkęs šią informaciją, astrologas gali patarti, kokia profesinė veikla tiktų, numatyti skleistis palankias aplinkybes, tinkamą laiką. 

Tai yra labai senas, patikimai veikiantis metodas. Tiesa, vaiko polinkius galima bandyti spėti ir specialiu Rytų kultūroje nuo seno naudojamu testu. Jis atliekamas su ropoti pradėjusiu kūdikiu. Tuščioje erdvėje, kurioje nėra dėmesį blaškančių dalykų, vienodu atstumu išdėliojami keturi daiktai: pinigai (gali būti monetos arba kupiūros), knyga (geriausiai – šventraštis), darbo įrankis (pvz., berniukui – plaktukas, mergaitei – samtis ir pan.) ir ginklas (gali būti žaislinis). 

Pagal tai, kuriuo daiktu vaikas labiausiai susidomės, galima nuspėti jo polinkius. Susidomėjimas pinigais rodo verslininko, prekybininko prigimtį, šventraščiu – kad vaikas turi išminčiaus, dvasininko, mokslininko savybių, buities rakandas išduoda, kad šį žmogų traukia rankų darbas, jei mažylio dėmesį patraukė ginklas, jis išsiskiria kario, vadovo bruožais.

Atskleisti prigimtines savybes. Ar to užtenka, kad sėkmingai eitume savo gyvenimo keliu, realizuotume save profesinėje veikloje?

Žinoti savo stipriąsias savybes, be abejo, yra labai svarbu. Tačiau svarbiausia yra tinkamai veikti. Jei stovėsime kalno papėdėje ir pasyviai žiūrėsime aukštyn, juk neatsidursime viršūnėje, tiesa? Taip ir gyvenime – atsiskleisti galime tik eidami pirmyn, kryptingai veikdami. 

Tiek iš savo asmeninės patirties, tiek kliaudamasis senaisiais vedų šventraščiais, galiu pasakyti, kad eiti daug lengviau, kai priešakyje turi vedlį, mokytoją. Nebūtinai kažkokį gyvenimo guru. Tai gali būti mums aktualios srities meistras, profesionalas, autoritetas. Jei mokėsime nuolankiai, su dėkingumu priimti mokytojo patirtį ir išmintį, save realizuosime daug lengviau. Žinoma, bet kuriuo atveju turime nusiteikti, kad netgi žengdami keliu, kuriuo veda pašaukimas, netgi lydimi mokytojo, patirsime ir pakilimų, ir pralaimėjimų. Kartais bus malonu ir lengva, kartais – sunku. Toks yra tobulėjimo kelias. Įveikdami kliūtis ir iššūkius, stiprėjame, augame ir tampame vis geresniais įrankiais Kūrėjo rankose.