Gyvenimo statusas – atidėta. O kaip gyvenate jūs?

Mačiau aplink save daug žmonių, daug įvairių istorijų, kurias pasakojo „atidėti gyvenimai“…

Pirmoji istorija. „Kai aš būsiu generolas…“

Mano aplinkoje yra vyrukas. Įdomus žmogus ir, tikriausiai, visai neblogas draugas. Gaila, kad nėra galimybių pažinti jo žmogiškųjų savybių – jis patologiškai užsiėmęs. Jis visa laiką dirba, savaitgalius leidžia biure net ir tada, kai tai nėra būtina. Į darbą ateina pirmas ir išeina paskutinis. Vis tyrinėja kažin kokios rinkos naujoves.

Kai mes jo klausiame „Kada vestuvės?“ ir „Tavo draugai jau po du vaikus turi, kada tu subręsi?“, jis suraukia kaktą ir sako: „Dabar ne laikas. Padarysiu karjerą…“. Taip, jis važinėja puikiu automobiliu ir gyvena prestižiniame rajone. Tiesa, per paskutinius penkerius metus jis atostogavo vieną kartą ir tai tik tada, kai gulėjo ligoninėje dėl skrandžio opos.

Bet jis tiki: ateis ir į jo kiemą šventė, kai jis galės ramiai palikti visus reikalus ir atsiduos gyvenimo džiaugsmams. Dar tik vienas laiptelis į karjeros aukštumas ir…

Darboholikai, fanatiškai siekiantys tikslų, – kategorija žmonių su „atidėtu gyvenimu“. Jie negali sau leisti poilsio, asmeninio gyvenimo ar draugų. Jie galvoja, kad atsipalaiduos tik tada, kai pasieks tikslą. Ir tada jų gyvenime atsiras viskas.

Deja, kol jie užsiėmę savo karjera, artimi jiems žmonės jaučiasi atstumti ir nereikalingi… ir palengva tolsta. O tada, kai viršukalnė pasiekta, pasirodo, kad gyvenimas per trumpas ir laiko kitiems džiaugsmams nebeliko…

Antroji istorija. „Gyvenimas už karalių“

Jie galvoja, kad atsipalaiduos tik tada, kai pasieks tikslą. Ir tada jų gyvenime atsiras viskas.

Pažįstu nuostabią, visų mylimą ir gerbiamą moterį. Ir visi mes jai linkim vienintelio: kad ji mažiau drebėtų dėl savo sūnaus. Nes mėgstamiausias jos posakis: „Na, pastatysiu sūnų ant kojų…“.

Kai baigiasi jos lūpdažis, kurį padovanojo kolegos gimtadienio proga, ji ieško tokios pačios spalvos, bet dešimt kartų pigesnio. O išgirdusi raginimą nusipirkti tokį patį, pasibaisėjusi atsako: „Tu ką? Šitokie pinigai! Aš geriau sūnui braškių nupirksiu.“ Nors vaikytis puikiai išgyventų ir be tų dar skonio nei kvapo neturinčių sintetinių uogų…

Vaikštinėti su ja po parduotuves – tikra kančia. Nes vėl ir vėl ji kartoja tą pačią frazę: „Na, pastatysiu sūnų ant kojų ir tada pradėsiu rengtis gražiais drabužiais… pradėsiu savimi rūpintis… išvažiuosiu pailsėti…“

Kita grupė „atidėtų gyvenimų“ – žmonės, gyvenantys dėl kitų. Jie koncentruojasi į savo artimųjų tikslus ir norus, o savo svajones nuolat atideda ateičiai.

Mamos, numojusios ranka į save ir apsiginklavusios šūkiu „Viskas dėl vaiko“. Žmonos, ištirpusios mylimo vyro gyvenime. Psichologija sako, kad taip elgiasi tie, kurie nenori ir bijo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir asmeninius siekius. Juk gyventi įsikibus į svetimas svajones ir tikslus – paprasčiau…

Trečioji istorija. „Ir atskris stebukladarys“

Mano kaimynė tiki, kad patys svarbiausi ir geriausi jos biografijos faktai – ateityje. Ir prestižinis darbas, ir pats nuostabiausias vyras. Dirba ji kasininke daržovių sandėlyje, kalnuose dulkių ir skersvėjų. Gyvena su „kolega iš cecho“, kraunančiu dėžes tame pačiame sandėlyje. Bet ji tiki – vieną dieną viskas pasikeis. Sandėlys ir krovikas – tai atsitiktiniai ir laikini jos gyvenimo faktai, į kuriuos neverta kreipti daug dėmesio…

Kolega reikalauja antspaudo pase ir vaikų. Ji negali suprasti: apie ką jis? Juk tai ne gyvenimas, tai tik „tyčia“, iš nevilties… Kai jos klausiu, koks lemtingas įvykis turėtų nutikti, kad ji kardinaliai pakeistų gyvenimą, ji gūžteli pečiais ir atsako: „Viskas susitvarkys savaime“. Ir princas iš dangaus nukris, ir darbas pats atsiras, o kol kas – tik repeticija.

Sąlyginai šiuos žmones galima pavadinti „idealistais“. Jie puikiai įsivaizduoja, kaip norėtų leisti laiką, kaip leistų pinigus, kas turėtų būti šalia jų. Ir tol, kol susikurtas idealas yra tik mintyse, jie galvoja, kad gyvena ne iš tikrųjų, tiesiog ruošiasi ir repetuoja, o padaryti kažką, kas priartintų tą įsivaizduojamą ateitį, net neplanuoja. Kodėl? Nes jie nori išvengti konkrečių veiksmų, reikalaujančių pastangų, jiems patogiau gyventi „pusiau“, nematyti realybės ir svaigintis iliuzijomis.

Pirmadienis prasideda šeštadienį

Aukodami savo gyvenimą dėl kitų, jūs ne tik išbarstote save, bet trukdote gyventi ir kitiems. Jūsų auka nebus įvertinta.

Žmonių, gyvenančių dėl ateities, – milijardai. Visi mes kažkiek „atidėliotojai“: šiandien neperkame kilogramo apelsinų dėl atostogų prie jūros. Rytoj žadame nusipirkti abonementą į sporto klubą ir pradėti sportuoti. Kad gražiau atrodytumėm ir po pusės metų sutiktumėm savo gyvenimo meilę...

Iš esmės, tame nėra nieko blogo – rūpintis ateitimi, kaupti atsargas ir svajoti apie geresnius laikus. Bet dažnai situacija primena anekdotą:

Gulėdamas mirties patale, senis prašo artimųjų, kad paruoštų jam puodelį arbatos su dviem gabalėliais cukraus. Artimieji nustemba:

– Juk tu visada arbatą gerdavai su vienu gabalėliu cukraus.

– Taip, namie aš gerdavau su vienu, svečiuose – su trim, o iš tikrųjų man patinka su dviem.

O ką galime padaryti jau šiandien, kad arbata su dviem gabalėliais cukraus mėgautumėmės ne tik gyvenimo finiše?

TAIP PAT SKAITYKITE: Ką daryti, jei norite savo gyvenime viską pakeisti: 25 patarimai

Dažniau priminkite sau šiuos dalykus:

Ateitis – tai ne efemeriškas rojus. Tai taškas, kuris padeda jums planuoti dabartį. Galvoti „Štai, nusipirksiu namą, įrengsiu taip, kaip noriu, susodinsiu gėlių darželį, įsigysiu katiną…“ – neteisinga. Teisingiau būtų taip: „Tam, kad nusipirkčiau namą, man reikia: a) susirasti geriau apmokamą darbą, b) mažiau laiko leisti plepant su draugėmis, c) įgyvendinti naują projektą, d)…“ Ir pradėti įgyvendinti sumanymus.

Viskas prasideda šiandien. Čia ir dabar. Tai – vienintelis realus momentas, kai jūs galite kažką padaryti ir pakeisti.

Prieš atidėdami kažką, pirmiausia paklauskite savęs: „Kas, jeigu ne aš? Kada, jeigu ne dabar?“. Tik žodžių „dabar“ ir „daryti“ derinys atneš pilnatvės pojūtį ir motyvuos tolimesniems veiksmams.

Kad ir kokie būtų brangūs žmonės, jų gyvenimai nėra tokios pačios vertės kaip jūsų. Aukodami savo gyvenimą dėl kitų, jūs ne tik išbarstote save, bet trukdote gyventi ir kitiems. Jūsų auka nebus įvertinta. Atsižvelkite į savo poreikius ir norus.

Išlaisvinkite jausmus. Nelaukite tinkamos progos parodyti simpatiją, susižavėjimą, švelnumą. Nekaupkite nuoskaudų ir nepasitenkinimo kitais. Jeigu kažkas peržengia jūsų ribas, paprašykite jų to nebedaryti.

Keiskite nemalonias aplinkybes, kad jų kuriamas negatyvas jūsų neprarytų. Pasižiūrėkite į diskomfortą keliančius momentus ir pradėkite keisti bent mažiausias dekoracijų detales. Bent jau nuvalykite dulkes ir nuo sienos nukabinkite 2005 metų kalendorių.

Fiksuokite malonius vaizdinius, skonius, kvapus. Vietoje to, kad iš inercijos prarytumėt pietus, galvodami apie tai, kokių kiaulysčių prikrės likusi diena, koncentruokite dėmesį į pojūčius. Geras desertas ir endorfinų porcija – tai būti čia ir dabar. O planai ir visa kita tikrai niekur nepradings.

Dauguma džiuginančių ir malonių dalykų nėra materialūs: vaivorykštė, pirmosios snaigės, vaiko šypsena, muzikos garsai, naminio gyvūnėlio pokštas… Mėgautis jais gali visi: liekni ir apkūnūs, pasiekę karjeros aukštumas ir bedarbiai, turintys namą ir apie jį tik svajojantys.

Gyvenime nėra repeticijų. Nei tarpinių, nei generalinių… Ir jeigu dabar pamatei atviruką, kuris idealiai tiks tavo draugės gimtadieniui, – nupirk. Nesvarbu, kad gimtadienis tik po dviejų mėnesių. Ko laukti, jeigu gali dabar pajusti kūnu nuvilnijančią džiugesio bangą?

Parengė Ilona Tamošiūnienė www.108studija.lt.