Vladas Vildžiūnas – Gyvenome, kaip širdis liepė

Menininkų Marijos ir Vlado Vildžiūnų šeima: paaugliškai susimandražijusi Liudvika, jaunėlis Kunotas ir Domantas 1974 metais / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Menininkų Marijos ir Vlado Vildžiūnų šeima: paaugliškai susimandražijusi Liudvika, jaunėlis Kunotas ir Domantas 1974 metais / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Gerda PRANCŪZEVIČIENĖ
Šaltinis: Žmonės
A
A

Gūdžiu sovietmečiu persekiojimo ir visuotinės cenzūros vandenyne Vilniuje plytėjo laisvės sala – menininkų šeimos Vlado Vildžiūno (1932–2013) ir Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės namai, visų vadinti JERUZALĖS SODU. Čia tryško neišsenkantis kūrybos fontanas, šviesuoliai nesižvalgydami per petį galėjo reikšti tais laikais laisvamaniškas mintis, nes ir namų šeimininkas sakydavo, kad dėl teisybės nereikia bijoti nukentėti.

„Tai buvo atvirų durų namai, – pasakoja grafikė iliustratorė ponia Marija. – Pas mus rinkdavosi visi, pradedant disidentais, grįžusiais iš kalėjimų nepriklausomos Lietuvos veikėjais, užsienio svečiais ir tais, kurie buvo priversti emigruoti į Vakarus, baigiant nuoširdžiais komunistais, tikėjusiais, kad net sovietmečiu galima darbuotis dėl gerų tikslų.“

Prisiminti tuos laikus su dukra žurnaliste, Seimo nare Liudvika Pociūniene ji pasikvietė į namus, į tą legendomis apipintą sodą, kur vakarais skardena strazdai, kur gėlės ir krūmai skleidžia tokį stiprų aromatą... Ir dar kvepia lydomu vašku – tai Marijos sūnus menininkas Kunotas Vildžiūnas ruošia bronzos liejimo formas.