Suskambėjęs žadintuvas mus kasryt ištraukia iš miego, kaip šaukštus iš medaus stiklainio. Dar varvindami sapnų saldumo likučius keliamės, prausiam nuo savęs pasąmonės spalvas ir ruošiamės grįžti realybėn. Kad ir ką žadėtų diena, metas vilktis kostiumus ir dėtis kaukes. Prasideda gyvenimo spektaklis. Tik kodėl vis dar galvojame, kad privalome jį vaidinti?
Saviraiška ar apgaulė?
Rytais svarstydama, kurį „kostiumą“ užsivilkti šįsyk, tą klausimą užduodavau sau daugybę kartų. Jausdama ir matydama, kaip chameleoniškai galiu keistis pagauta įvairių nuotaikų ir situacijų, ėmiau mąstyti, kurios asmenybės pusės yra mano, o kurios – tik primestos. Kaip galiu būti energinga ir drąsi, kokia jaučiuosi sausakimšame vakarėlyje, rimta ir konkreti darbo susitikime ir visiškai melancholiška, kai vakarais sėdu rašyti?
Ar trečią dieną nenorinti keltis iš lovos aš yra ta pati, kurį septintą ryto po šaltu dušu jau plauna kroso prakaitą? Ar noras vilktis gražią suknelę, segtis papuošalus ir uogų spalva ryškinti lūpas yra saviraiška, ar tik būdas pasislėpti? Galbūt prie nieko nebandau prisitaikyti tik tada, kai miegu?
Ko gero, šito klausiu ne vien aš. Ir didžioji dauguma žongliruoja tarp to, kokie norėtų būti patys ir kokie turėtų būti kitų akyse. Tada praeiviai gatvėje ima atrodyti kaip projekcijos iš futuristinio filmo: visi turi misiją suvaidinti norimą vaidmenį.
Bet pasukus už kampo, kur nebėra vertinančių akių, galbūt tos projekcijos sumirga ir pranyksta, lyg ištraukus laidą iš maitinimo lizdo. Tapti šito virsmo liudininkais nedažnai pavyksta. Tačiau nebūtina toli žvalgytis. Prisiminkit, kaip patys jaučiatės, kai liekat visiškai vieni. Prisiminkit tą atokvėpį ir suglebimą, tarsi pagaliau leistumėt sau nusimesti prilipusius drėgnus rūbus. Kai leidžiat sau tiesiog būti.
Evoliucijos sumanymas
Turėti daug skirtingų asmenybės įvaizdžių gali atrodyti baisu. Netikra. Kalifornijos universiteto psichologas Frankas Sulloway sako, kad gyvenime turėti skirtingus vaidmenis – visiškai normalu. „Plačiąja prasme asmenybė yra visų veiksmų išraiška, kurią mes ir kiti gyvūnai rodome tam, kad galėtume prisitaikyti prie pasaulio ir jame funkcionuoti.“
Sulloway teigia, kad evoliucija paaiškina, kodėl egzistuoja toks platus skirtingų asmenybių spektras. Pavyzdžiui, nuosaikumas gali pasiteisinti mezgant santykius su kitais individais. Bet jei tau į akis žiūri nasrus atkišęs priešas – velniop tą tavo nuosaikumą – jau geriau šią akimirką galėki būti agresyvus ir lyderiaujantis.
Kadangi pasaulis toks nenuspėjamas, kiekvienas bet kurios asmenybės aspektas gali būti panaudojamas skirtingais atvejais. Taigi, užuot evoliucionavę turėdami vientisą, stipriai išreikštą charakterį, mes stengiamės būti adaptyvūs ir įvairialypiai. „Nėra vieno tinkamiausio kelio, kuriuo galėtume eiti. Mes sukurti būti visokie“, – tvirtina psichologas.
Kitaip tariant, savo skirtingumus galime priimti ir suvokti kaip tobulą visumą. Besimainantį, nuostabų kaleidoskopą, kurio kiekviena detalė, kartu ir atskirai, sudaro unikalų raštą. Tokį, kurį norisi nepaliaujamai tyrinėti ir žavėtis lyg iki galo neperprantamu meno kūriniu.