Gyvūnų advokatė Loreta Frankonytė: kai kurios šunelių gelbėjimo istorijos graudulį kelia iki šiol

Socialiniuose tinkluose gyvūnų advokate prisistatanti atlikėja pati dalyvauja gyvūnų gelbėjimo operacijose. Jautrius vaizdo pasakojimus apie tai, kaip Loreta ir kiti organizacijos „Hope For Paws“ žmonės sugauna apleistus, niekam nereikalingus šunis, kates ir jiems sukuria naują gyvenimą, „YouTube“ peržiūri milijonai žmonių visame pasaulyje.

„Dažnai kas nors klausia, kodėl kuriame filmukus apie mūsų gelbstimus šunis. Yra manančių, kad juose filmuodamasi garsinu save. Darau tai tikrai ne dėl šlovės: tokiais būdais jos niekada nepasieksiu. Filmuotis man – didžiausia kančia. Norėčiau tik gelbėti gyvūnėlius, bet ši organizacija gyvuoja iš žmonių aukojamų lėšų. Tie video parodo, kas daroma su jų pinigais. Veterinarijos specialistų pagalba Amerikoje – be galo brangi. Tarkim, pudeliukės Alice gydymas, priežiūra atsiėjo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių dolerių.

Mes analizuojame, kur mūsų filmuoti pasakojimai žiūrimi labiausiai. Jie daugiausia dėmesio sulaukia Amerikoje, antroje vietoje – Indija. O ten gyvūnų situacija – ypač baisi. Pažiūrėjus tokį filmuką katinas ar šuo tam žmogui netaps šeimos nariu, kaip mes norėtume, bet gal bent jau sukels gailesčio jausmą. Gal jis supras, kad gyvūnai jaučia ir skausmą, ir meilę.“

Loreta, prisimenate, kada pirmą sykį padėjote beglobiui gyvūnui?

Tai darau nuo vaikystės. Nors kai augau Lietuvoje, nebuvo priimta apie beglobius, skriaudžiamus gyvūnus net kalbėti, bet aš nešdavausi namo sužeistus šuniukus, kačiukus, balandžius – ką tik rasdavau. Blogai prižiūrimus kaimynų šuniukus nukirpdavau, išvalydavau jiems dantis.

Kai su tėvais gyvenome Ispanijoje, visi trys rūpindavomės benamėmis katėmis, kurių ten – begalybė. Jas kiekvieną vakarą maitindavome, šimtais veždavome kastruoti, sterilizuoti, kad nesiveistų.

Ką gelbėti radote ir Amerikoje?

Į Los Andželą persikėliau prieš dešimt metų ir iš sykio pradėjau vaduoti šuniukus iš prieglaudų: juos prižiūrėdavau namuose, kol sustiprėdavo, o tada surasdavau namus.

Gal prieš aštuonerius metus važiuodama per miestą pamačiau bėgantį benamį šuniuką. Sustojau jo pagauti, bet nepavyko. Tada pirmą sykį paskambinau vienam iš gyvūnų gelbėjimo organizacijos „Hope For Paws“ įkūrėjų Eldadui Hagarui ir jis iš sykio atvažiavo man padėti. O prieš ketverius metus man vėl padėjo sugauti gatvėje besiblaškantį mažą triušiuką. Pusantrų metų, kol gyvūnėliui radome labai labai gerus namus, jį pati auginau. Per tą laiką susidraugavau su Eldadu. Kartą jis mane pasitiko oro uoste grįžtančią iš Lietuvos ir pasakė, kad negali vežti namo – tik ką sužinojo, jog reikia gelbėti šuniuką.

Buvau beprotiškai pavargusi po beveik dvi paras trukusios kelionės, bet negalėjau atsisakyti. Tai buvo mažytė čihuahua. Eldadas įspėjo, kad neliesčiau – įsibaiminusi kalytė gali įkąsti. Tačiau aš norėjau kuo greičiau pasiekti namus, todėl staigiai griebiau gyvūną ir atidaviau, tie žmonės rūpinosi ja toliau. Eldadas negalėjo atsistebėti, kad taip lengvai man pavyko ją sugauti, todėl paprašė prisijungti prie „Hope For Paws“ komandos. Sutikau, nes noriu dėl gyvūnų padaryti ką nors daugiau.

Kodėl gyvūnai jus taip lengvai prisileidžia?

Gal tiki manimi? Šunys man yra vienintelės gyvos būtybės, mylinčios be jokių išlygų – ne taip kaip žmonės. Aš juos irgi labai labai myliu, siekiu, kad patirtų tik gerovę.

Važiuodama į gelbėjimo operacijas būnu labai rami, niekada nebijau. Kai pamatau šunį, nesvarbu, tai pitbulis ar vokiečių aviganis, randu su juos bendrą kalbą.

Mama su tėčiu sako, kad to daryti negalėtų – per daug baisu. Iš tiesų tai, ką mes matome, yra žiauru. Tačiau žinau, kad jei neišgelbėtume, tie gyvūnai neišgyventų: mirtų nuo ligų ir negerų žmonių rankos. Prieš keletą mėnesių priglaudėme pitbulį, kuris buvo perrėžtas peiliu. Po kelių valandų būtų nugaišęs. Tačiau chirurgas žaizdą susiuvo ir beveik neliko žymės, kad šuo buvo žiauriai sužalotas.

Dabar jau jums žmonės skambina, kad vaduotumėte nuskriaustą padarą?

Tokių skambučių sulaukiu kasdien. Tai ir labai malonu, ir be galo sunku: norėdami pagauti niekam nereikalingą šunį ar katę kartais lendame į rūsius, kur karaliauja žiurkės, gyvatės, baisūs vorai. Kai prieš kelias savaites lipome į palėpę gelbėti mažų kačiukų – įlūžo lubos. Prieš keletą mėnesių Las Vegase gelbėjant šunį mums pistoletu pradėjo grasinti gangsteris. Būna tokių dalykų... Žiūrint mūsų filmukus tos gelbėjimo operacijos atrodo lengvos, gražios. Iš tiesų būna visko, tik juodosios pusės viešai nedemonstruojame. Tarkim, vakar žmonės paprašė, kad išgelbėtume tris kačiukus. Vieno iš jų dvi kojytės buvo nutrauktos... Tokių dalykų niekam nerodome, bet patys tiek visko prisižiūrime, kad paskui negalime užmigti. Tačiau kai regime, kaip gyvūnai atsakingai prižiūrimi, gydomi atsigauna, kai jiems surandame idealius namus – apima geriausias pasaulyje jausmas.

Neseniai dėl apleistų šunų keliavote net į Kosta Riką. Norite išgelbėti pasaulį?

Tos organizacijos įkūrėjas ten važiavo jau ketvirtą kartą. Pakvietė ir mane. Žinojau, kad ten situacija su beglobiais gyvūnais labai prasta, o visų šuniukų išgelbėti juk negalime... Todėl iš pradžių prisijungti nenorėjau, bet jie mane įkalbėjo. Važiavome prie Nikaragvos sienos, kur situacija su gyvūnais – ypač tragiška. Sugavome keturiolika beglobių šunų, iš jų vienuolika – aš. Aštuonis iš sykio pargabenome į Ameriką, kiti buvo per daug ligoti, kad galėtų būti gabenami lėktuvu: jie bus apgydyti ten ir tada keliaus į JAV. Apžiūrėję mūsų atvežtus šunis veterinarai pranešė, kad ir šie labai sergantys, užkrėsti erkių platinama liga.

Vienas šuo, kurį pagavau Kosta Rikoje, atrodė beviltiškai: sumuštas, sulaužyta uodega, ištinusia, kraujuojančia ausimi. Pamatęs, kad jį išsivešime, atsirado gyvūno šeimininkas – labai agresyvus narkomanas, pradėjo mums grasinti. Šunų iš žmonių nevagiu, bet tada sau pasakiau, kad šito gyvūno jam neatiduosiu. Pradėjau su tuo žmogumi kalbėtis ispaniškai, apie valandą vyko derybos. Pagaliau aš jam pasiūliau pinigų ir šuo atsirado Los Andžele, gyvūnų ligoninėje.

Tokios gelbėjimo operacijos – ir sudėtingos, ir brangios...

Taip, bet tų gyvūnų gyvybė – neįkainojama. Kosta Rikoje žmonių mentalitetas kitoks, šunys ten niekada negyvens namuose. Jie laksto gatvėse, kur gali partrenkti automobiliai, jų niekas neskiepija, nekastruoja, sergančių negydo. Šunims, kuriuos išsirinkome, tikrai reikalinga specialistų pagalba. Vienas – partrenktas automobilio: išmušta pusė dantų, sulaužytas žandikaulis. Tas gyvūnas Amerikoje iš sykio atsidūrė pas fantastišką gyvūnų stomatologą. Kitą – su augliu, galbūt piktybiniu, – nugabenome pas kitą profesionalų gydytoją. Kosta Rikoje tokių specialistų nėra. Jei ten tuos šunis kas nors ir priglaustų, jie vis tiek gyventų lauke. Mes su tuo nesutinkame.

Kas jų laukia Amerikoje?

Nauji namai. Mūsų filmukai labai padeda jiems surasti rūpestingus šeimininkus. Gauname begales laiškų iš žmonių, kurie norėtų gyvūnus priglausti, bet ieškome ne tik labai gerų namų. Žmonės turi užpildyti labai ilgas, išsamias anketas, mes apžiūrime namus, kur mūsų išgelbėtas šuo ar katė gyvens. Analizuojame, ar tas šuo tiks jį pasirinkusiai šeimai. Kadangi šie gyvūnai jau yra patyrę daug blogio, norime jiems rasti idealius namus. Tarkim, turime kalytę, kuri pas mus gyvena jau metus. Daug kas ją norėtų priglausti, bet mums vis atrodo, kad tai nėra pats geriausias variantas.

Lietuvoje jūs vis dar prisimenama kaip dainininkė, atlikėjų Liudos ir Algio Frankonių dukra. Tačiau atrodo, kad dabar daugiau dėmesio skiriate labdaringai veiklai?

Tikrai nemaniau, kad taip atsitiks! Kartais bendraminčiams iš gyvūnų gelbėjimo organizacijos pasakau, jog šią savaitę negalėsiu padėti – noriu atsidėti muzikai. Tačiau gaunu žinutę: „Žinome, kad tu negali, bet...“ Ir atsiunčia vargšo šuniuko nuotrauką. Mano širdis pradeda ašaroti ir važiuoju jo gelbėti. Gyvūnų gelbėjimas, priežiūra, gydymas man neša daug laimės.

Tačiau muzikos palikti negalėčiau – ji yra mano kraujyje. Dabar dirbu su vienu dideliu muzikiniu projektu – ketiname statyti miuziklą. Visiems menininkams būna etapų, kai daug kurdami išsikvepia. Kai kas dėl to krinta į depresiją. Kai man nesiseka su muzika, savęs nespaudžiu – imuosi ko nors kito. Tarkim, gyvūnų gelbėjimo.

Negi nuo tų baisiai išsigandusių gyvūnų nesate nukentėjusi?

Prieš kokį mėnesį ant kelio pamačiau šuniuką. Atrodė, kad jis yra aklas ir kurčias. Iššokusi iš mašinos jį pagriebiau. Šis to nesitikėjo ir man stipriai įkando. Ačiū Dievui, nesunkiai radome jo šeimininkę – aštuoniasdešimtmetę močiutę, kuri nepastebėjo, kad jis pro paliktas praviras duris išėjo į gatvę.

Visko būna. Iš išgąsčio šunys mane ir apvemia, ir apšlapina, apdergia. Neįsivaizduojate, ko tik iš streso jiems nenutinka... Vieną dieną vilkiu puošnią suknią, kitą būnu visa purvina. Tačiau pripratau, to nebepastebiu.

Yra kas piktinasi, kad gelbėju šunis, o žmonės man nerūpi. Mes niekur neminime, bet mašinoje visada turime palapinių, miegmaišių, rankšluosčių, higienos priemonių, skirtų benamiams žmonėms. Apie tai nekalbame, nes esame gyvūnų gelbėjimo organizacija. Tačiau žmonių, kuriems reikia pagalbos, taip pat nepaliekame vienų.

Turite brangų žmogų, kuris jus supranta ir palaiko, ką bedarytumėte?

Tam neturiu laiko! Man labai patinka būti vienai. Po sunkios dienos grįžusią namo pasitinka tik šuniukai: pudeliukės Coco ir Bonnie. Coco – jau septyniolika, prieš penkerius metus ją paėmiau iš prieglaudos, nes būtų buvusi užmigdyta. Du mėnesius prižiūrėjau ir nutariau, kad ji su manimi praleis senatvę. O penkiolikmetę Bonnie iš gyvūnų prieglaudos paėmiau, kai buvo trijų mėnesių. Su jomis būsiu iki pačios pabaigos.

Gelbėdama gyvūnus suteikiate laimės ir jiems, ir juos priglaudžiantiems žmonėms. O kas laimė yra jums pačiai?

Ją susikuriame patys. Kai pamačiau, kaip Kosta Rikoje gyvena žmonės, įsėdusi į automobilį draugams pasakiau: „Kokie mes esame laimingi!“ Daug metų gyvenau dėl karjeros ar kitų žmonių, bet ne dėl savęs. Nuo penkiolikos metų savarankiškai gyvenau Londone, kur buvo visko. Palaikau judėjimą me too, nes žinau, ką tai reiškia. Būdama šou biznyje patyriau daug skausmo. Tačiau vis tiek jaučiausi esanti laiminga, nes galėjau daryti tai, ką labiausiai myliu, – muzikuoti.

Kartais galvoju, kad jei galėčiau grįžti į laiką, kai man buvo penkiolika – galbūt daug ką daryčiau kitaip. Tačiau mūsų klaidos juk yra ir pamokos. Tai, ką perėjome, mus padarė tokius, kokie esame šiandien. Kuo tampu vyresnė, tuo jaučiuosi laimingesnė. Mano gyvenimas tikrai labai įdomus.