Halės turgus virto akvariumu: klipe „Pokahonta“ – nejaukios patirtys, primenančios „šlapią dėdės bučinuką“
Gliti žuvis – kaip šlapias dėdės bučinukas – lengvai neatsiplauna. Iš tokio pojūčio gimė naujas dainų autorės Lauros Kešytės-Mexeny ir režisierės Elžbietos Vozbinaitės klipas „Pokahonta“ – vizualiai ryškus mini filmas apie mergaitę, atsidūrusią pasaulyje, kuriame tariamai nekalti suaugusiųjų gestai ima kelti nejaukumą.
„Pokahonta“ klausytojams jau pažįstama iš 2024 metais pasirodžiusio Mexeny albumo „Siaubo pasakos“, tačiau šiandien ji grįžta nauju pavidalu – kaip trumpametražis muzikinis pasakojimas.
Pagrindinė istorijos herojė – mergaitė, dirbanti žuvų kioske, kur kasdien plūsta būrys ūmių vyrų. Vieną dieną žuvis baigiasi, ir ji leidžiasi į svetimą, atšiaurų pasaulį ieškoti naujos.
„Tai istorija apie situacijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai normalios, net įprastos, bet kai pastatai kamerą ir pasižiūri į jas iš šono, staiga pasidaro nejauku“, – sako klipo režisierė Elžbieta Vozbinaitė.
Pasak jos, „Pokahonta“ kalba apie patirtis, kurios daugeliui merginų ir moterų atpažįstamos pirmiausia per jausmą. „Tu gali nebeatsiminti nei veido, nei konkretaus įvykio, bet prisimeni jausmą – kad buvo nejauku. Ir kartais būtent tas jausmas išlieka stipriausiai.“
Vozbinaitės kuriamas klipo pasaulis – siurrealus, šaržuotas, tarsi pasaka. Jį kuria ryškūs ženklai: žuvys, drėgmė, glitūs paviršiai, ankštos erdvės ir karikatūriškų vyrų figūros. Nejaukumas čia tampa beveik fiziškai juntamas. „Man buvo svarbu parodyti tai etiškai – rodant, bet neperžengiant ribos“, – sako režisierė.
Vienas stipriausių „Pokahontos“ simbolių – žuvis. „Įdomu, kad vandens vaizdiniai kultūroje beveik niekada nėra nekalti. Jie vienu metu kalba apie gimimą ir pavojų, grožį ir grėsmę. Todėl žuvis šiame klipe man yra ne objektas, o ženklas to, kas slysta iš rankų, bet turi labai stiprią trauką“, – sako L.Kešytė-Mexeny. Klipe ji įkūnija moterį bute, su kurios vyru šoka mergaitė.
Muzikinis pasakojimas filmuotas tikrame žuvies skyriuje Halės turguje, tačiau ekrane ši erdvė transformuojama į keistą, beveik akvariumą primenantį pasaulį. Drėgmė, stiklas, paviršiai, artumas ir nuolatinis judesys čia veikia ne tik kaip fonas, bet ir kaip svarbi klipo įtampos dalis. Svarbiomis lokacijomis tapo ir senieji J.Tallat-Kelpšos konservatorijos rūmai, papildantys klipo pasaulį dar vienu atpažįstamu, bet keistai išslystančiu Vilniaus sluoksniu.
Pagrindinį vaidmenį klipe sukūrė Ieva Rupeikaitė, žiūrovams pažįstama iš drąsaus Saulės Bliuvaitės filmo „Akiplėša“.
„Labiausiai man įsiminė stiprus žuvies kvapas ir tas jausmas stovėti kitoje prekystalio pusėje prieš daug suaugusių, rimtų žmonių. Tai priminė mokyklinius pasirodymus ar giminių šventes, kai tarsi turi kažkaip save parodyti, gal net suvaidinti“, – sako I.Rupeikaitė.
Kino gerbėjai klipe gali atpažinti ir subtilių nuorodų į skirtingas vizualines įtakas – nuo „Buffalo ’66“ ar „Dogtooth“ nejaukumo iki siurrealistiškai žaismingos Marco Caro ir Jeano-Pierre’o Jeunet pasaulėkūros bei Andrea Arnold jautrumo vaiko žvilgsniui ir socialiniam chaosui.
