Šiemet pasaulis švenčia dvigubą jubiliejų – apvalias Hanso Christiano ANDERSENO (1805–1875) gimimo ir mirties metines. Vyras rašė geras pasakas, ir to pakanka. Nes artimesnė pažintis su jų autoriumi gali tapti šaukštu deguto medaus statinaitėje.
NELABAI GERAS. Yra paveikslų, kuriuose mažylių apgultas dėdė Christianas kažką porina, o jo gimtadienis švenčiamas kaip Tarptautinė vaikų knygos diena. Tai – duoklė jo pasakoms, kurių pats autorius nekentė. Ir menkai tikėtina, kad kažkam jas sekė. Andersenas buvo pragmatikas, karjeristas, nieko nedarė šiaip sau. Tačiau nugalėtojai neteisiami; gerasis dėdė, batsiuvio ir skalbėjos sūnus, tapo literatūros klasiku, turtuoliu, Danijos pasididžiavimu.
TIKSLAS. Tėvai nelupo sūnaus už blogus pažymius ir nekikeno, kai Christianas tikino, kad dirbs Kopenhagos Karališkajame teatre. Užkariauti sostinę jis susiruošė keturiolikos – mirus tėčiui, mamai tapus alkoholike. Vaikas pasiekė Kopenhagą turėdamas trylika rigsdalerių ir juos išleido jau pirmą vakarą. Tapti Karališkojo teatro aktoriumi jam nepavyko; bandymas ten pat įsidarbinti šokėju baigėsi tuo, kad balerinos vaiką išvadino pamišėliu. Kiek paverkęs, jis prasmuko į karaliaus favorito dirigento Giuseppe Siboni surengtą vakarą ir ėmė dainuoti. Žinojo, kad bus išgirstas, turėjo kastrato balsą; gimtojoje Ostendėje kažkoks vyras net nutraukė jam kelnes, kad įsitikintų, jog Christianas – ne mergaitė... Vakaro svečiai paaugliui surinko tiek pinigų, kad pakako pusei metų. O Siboni jį paėmė į savo chorą, tik – neilgam: paauglio balsas mutavo.