Paragavęs didmiesčių, jis grįžo į gimtinę ir pamatė ją kitomis akimis. „Mūsų tėvų karta bėgo iš periferijos, tikėdamasi nustebinti pasaulį, o manoji grįžta, kad nustebintų mažus miestelius, nes mato juose daug pranašumų ir perspektyvų“, – patirtimi dalijasi Raseinių turizmo vadovas, 27-erių istorijos mokytojas Arnas Zmitra. Su drauge šiame mieste pradėjęs kurti ateitį, už novatoriškas pedagogines idėjas pernai jis buvo apdovanotas prestižine Meilės Lukšienės premija.
Žurnalą „Laimė“ galite užsiprenumeruoti ČIA.
Daugelį dešimtmečių grįžimas į provinciją (o dar – mokytojo!) asocijavosi su nenusisekusia karjera ar asmeniniu gyvenimu. Esi vienas pirmųjų, kuris gali paneigti šį stereotipą.
Vilniaus universitete baigęs istorijos ir kultūros antropologijos studijas ir dalyvaudamas įvairiose misijose bei projektuose pakeliavęs po pasaulį, supratau, kad žmogaus pasaulio centras – ten, kur jis pats. O pedagogo profesija man niekada nebuvo atgrasi: nei tada, kai iš visų kampų sklido panieka mokytojui, nei kai rinkausi profesiją, nei kai net patys pedagogai nelinkėjo būti mokytoju, nei dabar, kai pedagogo amatą neretai dirbtinokai mėginama versti prestižiniu.
Raseiniuose turėjau autoritetą – savo istorijos mokytoją Joną Janušą.
Tokiam mano požiūriui susiformuoti padėjo tai, kad gimtuosiuose Raseiniuose turėjau autoritetą – savo istorijos mokytoją Joną Janušą. Eruditas, inteligentas, pagarbus aplinkai. Niekada nesu girdėjęs pakelto jo balso, jis niekada nesijautė esąs aukščiau už savo mokinius, labiau – kaip vyresnis jų draugas. Tai mane ir stulbino, ir žavėjo, nes šis žmogus – didelis autoritetas net prieštarauti ir maištauti linkusiems paaugliams. Todėl nenuostabu: kai būdamas abiturientas savaitę trukusiame dviračių žygyje sužinojau, kad tam tikrą dieną Lietuvos didmiesčiuose vyksta edukologijos specialybės testas, žygyje padariau pauzę, sėdau į autobusą ir nulėkiau iš Palangos į Klaipėdą – štai kaip norėjau būti mokytojas.
Vis dėlto visuomenės spaudimas mane palaužė ir pasirinkau ne tuometį Edukologijos, o Vilniaus universitetą. Kai jame išgirdau profesorius į studentus kreipiantis „kolegos“, pajutau šio žodžio magiją – juo kreipiuosi į savo mokinius ir matau, kaip nyksta atskirtis, bet išlieka pagarba. Tiesa, iš pradžių buvo visko: ir nesusikalbėjimo, ir pakelto tono, ir savigraužos, bet niekada – nusivylimo. Mano, kaip istoriko, tikslas – pasitelkiant vietos istoriją ir paveldo objektus pasakoti apie globalius pasaulio reiškinius. Tarkime, pradedant Burbiškių dvaru, baigiant Versalio rūmais, nes ir vieną, ir kitą objektą sieja septynioliktasis amžius.
Man Lietuvos istorija – ne tik akėčios, vežėčios, plūgai ir šarvai.
Viena koja – mokykloje, kita – miesto turizmo centre „Atrask Raseinius“: esi jo direktorius.
Kai per pandemiją žmonėms buvo apribota judėjimo laisvė, daug kas kaip naujai gimę atrado Lietuvą, savo miestą, savo kaimą. Pasirodo, gražu ne tik Turkijoje ir Egipte. Aš tokio atsivertimo nepajutau, nes panašių atradimų džiaugsmą patyriau prieš kelerius metus ėmęsis gaivinti, aktualizuoti savo krašto istoriją ir paveldą.
Man Lietuvos istorija – ne tik akėčios, vežėčios, plūgai ir šarvai. Esu ne vien projektus kuriantis ir juos finansuoti teikiantis administratorius, bet ir po Raseinių kraštą keliaujantis gidas. Manęs čia gal kai kam per daug, gal kai kam mano idėjos atrodo beprotiškos, tačiau miestelį, o ir visą kraštą jos daro gyvą.
Daug kam keista, kad su savo idėjomis ir energija nenusėdau kokiame didmiesčio dangoraižyje, tačiau gerai žinau, kad ten būčiau vienas iš nedidelių nematomų sraigtelių surištomis rankomis, o čia, jei turi ūpo ir šiek tiek užsispyrimo kovoti su provincialiu konservatyviu požiūriu, visi keliai atviri – idėjas gali paversti realiais darbais.
Tarkime, prieš porą metų stačiatikiams padėjau parašyti projektą, kad būtų sutvarkytas cerkvės bokštas. Ta proga per Vasario 16-ąją sugalvojau, kad būtų gražu iš to bokšto nuleisti mūsų trispalvę. Oho, kiek sulaukiau pasipriešinimo, neva rusams tarnauju. Dar sukūriau turistinį maršrutą istorinėmis Raseinių žydų vietomis. Ir iškart sulaukiau kai kurių miestelėnų reakcijų: „O kiek tau žydai moka, kad toks jiems lojalus?“
Kita idėja – Raseiniams reikia Kukučio. Kaip be jo, jei Paserbentyje yra gimęs „Kukučio baladžių“ autorius, mūsų krašto poetas Marcelijus Martinaitis. Negi šiam poetui atminti reikia kokio oficialaus biusto ar skulptūros, jei už visa tai iškalbingesnis Kukutis? Sutikau Skuodo krašte gyvenantį jaunosios kartos skulptorių Augustiną Kluodą, susipažinau su jo darbais ir iškart pasidarė aišku, kas įamžins Kukutį, – stovi jis dabar toks crazy, įtartinos būsenos tipas Turizmo centro pievelėje, iš esmės Raseinių centre. Neapsieita be kai kurių miestelėnų pasipiktinimo, tačiau tam neprieštaravo nei poeto našlė dailėtyrininkė Gražina Martinaitienė, nei jo brolis kompozitorius Algirdas Martinaitis.
Jeigu kviečiu projektą finansuoti, vadinasi, rezultatas bus rimtas.
Taip atsirado Kukučio skveras. O visai šalia, ant didelės pastato sienos, – menininkės Olimpijos Voroneckytės gatvės meno piešinys – serbentų šakelė su dviem uogų kekėmis. Jo vertė – 1700 eurų, privatūs rėmėjai suaukojo per tūkstantį. Miestelėnai su manimi apsiprato ir žino, kad nuostata „geriau nieko nedaryti, gal kas nors ką nors ir taip padarys“ tikrai netiks (juokiasi).
O potencialūs rėmėjai jau neabejoja: jeigu kviečiu projektą finansuoti, vadinasi, rezultatas bus rimtas – ne šiaip sau išmėtytos skrajutės. Žodžiu, gimtajame miestelyje man tikrai nenuobodu, o jei pavargstu ir pajuntu besiartinančią rutiną, išlekiu ilgesniam savaitgaliui pas draugus į Vilnių, prie jūros ar su drauge žieduoti paukščių į Ventės ragą.
Pedagogo karjerą pradėjai nuo savaitgalinių lituanistinių mokyklų Romoje ir Melburne.
Romos lituanistinėje mokykloje pirmąsyk susidūriau su mišrių šeimų, dažniausiai lietuvių merginų, ištekėjusių už italų, vaikais. Skridau tikėdamasis dėstyti istoriją, o iš esmės teko mokyti lietuvių kalbos ir susidurti su elementariais dalykais. Tiesą sakant, turiu pagirti mamas, kurios namie su atžalomis, akivaizdu, kalba ne tik itališkai, bet ir lietuviškai.
Pastebėjau, tai gana retas reiškinys, nes paprastai mišriose šeimose bendraujama tos šalies, kurioje gyvenama, kalba. Italijos sostinėje pasijutau kaip tikras studentas, nes laisvą laiką išnaudojau miestui tyrinėti. Vienas iš ambasados darbuotojų patarė: „Nori pažinti Romą – eik gatvėmis ir varlinėk, iš rankų nepaleisdamas mobiliojo telefono: matai gatvės ar aikštės pavadinimą ar kokį kitą objektą, guglink ir skaityk...“
Šitaip praleidau visus tris mėnesius ir miestą pažinau taip, lyg būčiau skaitęs geriausias enciklopedijas. Sykiu pasitikrinau ir pagilinau studijų metais įgytas žinias. O Romoje dirbanti gidė Nerija Marciukaitė kūrybišku požiūriu į miestą sudomino taip, kad įkvėpė mane vėliau tapti Raseinių krašto gidu. Tai iki šiol viena maloniausių veiklų, kai tik baigiasi mokykloje pamokos, taip pat kai ištrūkstu iš „Atrask Raseinius“ biuro.
Melburno savaitgalinėje lituanistinėje mokykloje, kaip ir Australijoje apskritai, atmosfera visai kitokia nei Italijoje, kur dauguma emigrantų – šiandieninės bangos. Labiausiai nustebino, kad Melburne, kosmopolitiškame pasaulio mieste, ne tik veikia po Antrojo pasaulinio karo atidaryti Lietuvių namai – su didžiule sale ir restoranu, bet ir tarp lietuvių dar yra išsaugota smetoniška dvasia, net žodynas toks, kokį galime aptikti, pavyzdžiui, Vaižganto kūriniuose. Antai valgiaraštyje skaitau: „Falšyvas Veronikos zuikis“.
Sutikau tokių, kurie atkūrus nepriklausomybę nėra lankęsi Lietuvoje, nėra nieko guglinę, todėl gimtąją šalį įsivaizduoja kaip didelį Rumšiškių kaimą. Buvo praėję gal tik metai nuo tada, kai dalyvavau ekspedicijoje „Misija Sibiras“, todėl Australijos lietuviams turėjau dar šviežių įspūdžių – ypač vyresnės kartos atstovai jų klausėsi nepaprastai susidomėję.
Išskyrus kai kurių tėvų daromą spaudimą, dabartinės emigrantų kartos vaikų noras mokytis lietuvių kalbos susijęs su aiškia priežastimi – kad susikalbėtų su seneliais, pas kuriuos praleidžia visas atostogas ir pas kuriuos taip gera, kad nebenori skristi atgal. Panašiai kaip man – tik priešinga kryptimi: abi mano viešnagės – tiek senojoje Romoje, tiek dangoraižiais nusėtame Melburne – baigėsi didele nostalgija ir noru grįžti į Raseinius.
O šešios savanorystės savaitės Brazilijoje?
Lankiausi prieš Kalėdas 2019-aisiais. Nors ten buvo pats vasaros įkarštis, skridau, kad neprarasčiau pasaulio pulso, neužsistovėčiau kaip vanduo ir pasisemčiau naujų idėjų. Pasirinkau Brazilijos lūšnynus Amazonės valstijos sostinėje Manause, nusidriekusiame viduryje džiunglių, turinčiame beveik tris milijonus gyventojų. Vykau kaip ekologijos švietėjas, o atsidūriau vaikų globos namų funkcijas atliekančioje mokykloje, joje visus mokiau anglų kalbos, pats padoriai nemokėdamas, – ne pirmas atvejis, kai mano gyvenimą lydi paradoksai.
Per visą šios įstaigos istoriją buvau antras žmogus, šiek tiek kalbantis angliškai. Nehigieniškesnio krašto nebuvau net per „Discovery“ matęs: pirmas dvi savaites vengiau basutes avėti, nes istorinis portugalų kolonijinio stiliaus miestas atrodė kaip baisi kloaka. Kvapai irgi tampė skrandį. Viena, ko ten labiausiai ilgėjausi, – lietuviško šulinio vandens. Didžiausias vaikų džiaugsmas – nauji sportbačiai ir futbolo kamuolys, o mobilusis telefonas su žaidimų programėlėmis – jau kaip aštuntas pasaulio stebuklas. Jaunų šiek tiek prakutusių ir prasilavinusių žmonių svajonė – Jungtinės Valstijos, o dar gabesnių – studijos Europoje.
Kokie pliusai ir minusai būti matomam nedideliame miestelyje?
Kad esi matomas ir yra didžiausias pliusas, nes tada matomi ir tavo darbai. Ir – atvirkščiai: nuveikti darbai sudomina, kas gi jų autorius. Kai su Laisvės partija dalyvavau pernykščiuose Seimo rinkimuose, reitinguojamas rinkėjų iš 71-osios sąrašo vietos pakilau į 33-iąją. Tai rodo nemažą žmonių pasitikėjimą manimi. Nors girdėjau ir piktų replikų, neva kodėl „būdamas toks normalus, susidėjai su ta pederastų partija“. Kita vertus, viešumas visada turi savo kainą.
Kad esi matomas ir yra didžiausias pliusas, nes tada matomi ir tavo darbai.
Mažame mieste esi lengviau pastebimas: kur eini, su kuo eini, ką kalbi arba kodėl nekalbi... Daugelis raseiniškių yra susidūrę su mano liberaliomis pažiūromis ir nuostatomis žmogaus teisių klausimu. Apie tai drąsiai kalbu ir per pamokas, o vaikai mato, kad daug keliauju po pasaulį, esu kosmopolitiško mąstymo, tad jie taip pat drąsiai užduoda klausimų, to galbūt negali padaryti homofobiškose ir ksenofobiškose savo šeimose. Birželį, kai pasaulyje minimas LGBT lygiateisiškumas, savo feisbuko profilio nuotrauką papuošiau vaivorykštės vėliava. Štai tada ir sukruto Raseiniai: nors dauguma žino, kad gyvenu su drauge ir esu tradicinės seksualinės orientacijos, akivaizdu, kai kam toks mano atviras žingsnis sužadino smalsumą.
Karantinas apkarpė kelionių sparnus, tačiau sėslumas išėjo į naudą: gerokai patobulinau savo magistro darbą apie registrinius Raseinių krašto dvarus ir iš to parašiau knygą. Prieš pat karantiną susipažinau su Roma, nuo Tytuvėnų kilusia ir po kūrybinių industrijų studijų iš Kauno į Raseinius atsikėlusia mergina, pradėjome kurtis bute, kurį įsigijome pavasarį. Dar – Betygaloje nusipirkome apleistą sodybą ir pavasarį atidarysime Meno arbatinę, taip pat įsigijome auksaspalvį retriverį – tokį mielą tingų šunį, kaip ir aš. Namuose man didžiausias malonumas – išsidrėbti ant sofos ir nieko neveikti. Arba vasarą ant Dubysos kranto tįsoti po obelimi.
