1982-aisiais ištrūkusi iš Sovietų Sąjungos į Ameriką, turėjote patirti mažų mažiausiai kultūrinį šoką.
Jaučiausi lyg kitoje planetoje atsidūrusi! Amerika man tapo mokykla, pakeitė ne tik įpročius, bet ir charakterį. Išmokau nevėluoti, nemeluoti, visada šypsotis... Toje šalyje būti puse kojos neįmanoma – arba esi visavertis gyventojas, arba niekada nepritapsi.
Patekau į labai išsilavinusią pirmojo savo vyro Thomo aplinką. Jo tėvai buvo Niujorko intelektualai – dėstytojai, rašytojai. Pamenu, stebėjausi ir žavėjausi Thomo galantiškumu – kaip pristumia kėdę, kaip žiūri į mane, koks yra atviras. Jis palaikė, skatino, kėlė mane kiekviename žingsnyje, kiekviename pokalbyje. Pirmus dešimt gyvenimo metų ten jaučiausi lyg devintame danguje.
Iš Amerikos dabar tik koncertai parvilioja į Lietuvą?
Ir tėvai, žinoma. Tėvelio jau nebėra, o mamytė laikosi. Sesuo Salvinija su šeima grįžo iš Anglijos į Kauną, ją prižiūri. Sesuo čia ir chorui vadovauja – ji dirigentė. Visa mūsų šeima buvo susijusi su muzika: pamenu, senelis mėgo skambinti Fryderyką Chopiną, o aš, įsitaisiusi po pianinu, kartą sumazgiau jo batų raištelius... Tėveliai visą gyvenimą mokė dirigavimo ir muzikos – pilnas Kaunas jų mokinių. Tėvelis pasakojo, kad jo šeimoje visi dainavo: kai jis dar mažas buvo, pats Kipras Petrauskas važiavo pro jų namą, išgirdo tėvus su vaikais dainuojančius ir susižavėjo. Nuvežė šeimą į Kauno radijo studiją – įrašyti balsų.
Mamytė taip pat vaikystėje ir jaunystėje yra laimėjusi daug muzikinių konkursų. Tėveliai kartu studijavo Kaune ir per vienus Naujuosius, puošdami eglutę, susipažino. Baigę mokslus, gavo paskyrimą į Tauragę, dirbo Vaikų muzikos mokykloje, mieste įsteigė dainų ir šokių chorą-ansamblį „Jūra“. Jis ir dabar egzistuoja. Kai gimėme mudvi su sese, nusprendė persikraustyti į Kauną, kad įgytume platesnį muzikinį išsilavinimą.