Hobis – vairavimas: Violeta Mičiulienė gyvena „Golfe“, o aršias vairuotojas vadina „ereliukėmis“

Vairuodama ji užsimerkdavo

Violeta ligi šiol prisimena, kad įgyti vairuotojo pažymėjimą ją tiesiogine to žodžio prasme privertė grupės „Ambrozija“ vyrai. „Aš vos neverkiau. Instruktorius, kuris mokė mane vairuoti, atvirai sakė, kad nė neįsivaizduoja, kaip aš savarankiškai vairuosiu. Jei pro šalį važiuodavo vilkikas, aš užsimerkdavau, kai pravažiuodavo – atsimerkdavau, o mano delnai būdavo šlapi nuo baimės. Nė nesupratau, kaip aš aprėpsiu viską: automobilį, pėsčiuosius, kelių ženklus, kitus automobilius. O dabar man vairavimas tarsi kvėpavimas – viską darau natūraliai“, – sako Violeta, vairavimo egzaminą išlaikiusi prieš dvylika metų.

Renkasi ilgesnį, bet įdomesnį kelią

Humoro jausmo nestokojanti moteris teigia, kad vairuoti jai bene didžiausias iš visų gyvenimo malonumų. Kelionėje jai svarbiau ne galutinis taškas, bet pats važiavimo procesas. „Jei važiuoju į kokį renginį, niekuomet nesirenku trumpiausio kelio. Važiuoti autostrada man yra nuobodu, todėl aš pasilieku 1-2 valandas atsargai, kad pakeliui dar galėčiau sustoti, pasižvalgyti. Kai įvažiuoju į kokį miestelį, visuomet apžiūriu bažnyčią ir kapines, nes man tai yra labai svarbūs objektai, tarsi kertiniai miestelio akmenys. Kelionėse pamatau, kaip keičiasi gamta ir kokie yra žmonės, gaunu tikrai labai daug informacijos“, – sako moteris.

Gyvena „Golfe“

Po visą Lietuvą darbo reikalais skubanti Violeta automobilyje praleidžia labai daug laiko. „Kai kas nors paklausia „kur gyveni?“, aš atsakau teisybę: „Golfe“. Nes iš tikrųjų tai gyvenu kaip „fūristas“, – prisipažįsta daug vairuojanti  moteris.

Dabartinis „Golfas“ – jau ketvirtasis Violetos automobilis. „Pirmąjį iš manęs pavogė, antrąjį aš sudaužiau ir kartu dar dvi mašinas supyliau, trečią automobilį pavogė“, – prisimena humoristė. Violeta mano, kad pagal tikimybių teoriją, ketvirtoji irgi turėtų būti sudaužyta.

Šios moters tikrai negalima apkaltinti greičio viršijimu, ji netgi turi savotišką filosofiją, kodėl nereikia važiuoti per greitai. „Jeigu labai greitai mauni, pirma – įsitempia nervai, antra – patiri stresą ir, galų gale, nieko aplink nematai. O man labai svarbu matyti, žiūrėti. Siūlyčiau visiems vairuotojams prasilenkiant vienas kitam, kaip bažnyčioje, palinkėti ramybės. Manau, jei visi mes nuoširdžiai laikytumės kelių eismo taisyklių, tai būtų tvarka kaip miško skruzdėlyne“, – mano Violeta.

Pamaitina policininkus

Kelių policininkai šią šmaikštuolę yra sustabdę ne kartą, tačiau moteris neslepia, kad ji kažkada pakeitė bendravimo su policijos pareigūnais taktiką. „Kai matau, kad gali stabdyti, pati sustoju ir sakau: „Ačiū Dievui, čia jūs. Žinokit, pasiklydau. Kur man važiuoti?“. Ir tikrai nebuvo nė vieno policininko, kuris atsisakytų padėti, o jei prieš tai nusižengiau, sulaukiu švelnios pastabos „tarp kitko, jūsų priekinis žibintas nedega“. Tuomet aš paaiškinu, jog skubu dėl to, kad kuo greičiau rasčiau degalinę, kurioje galėčiau pasikeisti lemputę.

Siūlyčiau visiems vairuotojams prasilenkiant vienas kitam, kaip bažnyčioje, palinkėti ramybės. Manau, jei visi mes nuoširdžiai laikytumės kelių eismo taisyklių, tai būtų tvarka kaip miško skruzdėlyne.

Policininkai nėra manęs nuskriaudę, nes nelabai ir buvo už ką. Tikrai su jais nesipykstu ir juos gerbiu. Ne vieną policininką esu ir pamaitinusi. Juk dažnai važiuoju iš kokių renginių, balių ar vestuvių, man prideda maisto ir visokių gardumynų, naktį pati sustoju prie policininkų automobilio ir juos pamaitinu. Aišku, jie būna be galo nustebę ir išsigandę, o aš jiems ir sakau: „Pažiūrėkit, kaip atrodot, stovit naktį, kaip kokie valkatos, šeimos paliktos, patys nepavalgę. Ir tai tikrai ne kyšis, nes jie juk manęs nestabdo, aš pati sustoju. Man iš tikrųjų šių vyrų gaila, nes dirba už minimalų atlyginimą, o  žmonių požiūris į šios profesijos atstovus ne pats gražiausias. Juk jau kai kokia bėda, iškart šaukiamės policijos, o šiaip juos koneveikiame“, – pastebi Violeta.

Provincijoje vairuotojai taupo lemputes

Moters manymu, Vilniuje vairuotojai žymiai mandagesni nei provincijoje. „Net nežinau, kodėl taip yra – gal dėl to, kad dauguma vilniečių po užsienius pasivažinėję, ten vairavimo kultūros pasimokę. O provincijoje, kaip man išaiškino, yra „ne lygis“ paisyti kelio ženklų ar rodyti posūkį. „Dėl kažkokio asilo už nugaros aš lemputės negadinsiu“, – kažkada savo nemandagų elgesį man paaiškino vairuotojas. Ir tikrai apima liūdesys, kai pagalvoji, kiek tokių Lietuvoje – taupančių lemputes, o ne žmonių gyvenimus, – sako Violeta. – Dabar, tap kitko, atsiranda daug „skraidančių“ moterų. Pasižiūri į tokią „probangią“ mašiną ir prisimeni lietuvių liaudies patarlę „Ne tėvo arklys, ne sūnus važiuoja“. Akivaizdu, kad ne šios mergaitės tas automobilis, ji tiesiog mano, kad savimi puošia pasaulį ir kelyje labai daug ką sau leidžia. Aš  tokias moteris  vadinu „ereliukėmis“. Tarp kitko, tos moterys darosi gana aršios“, – pastabų negaili vairuotoja.

Džentelmeniškumas kelyje

Kaip tik praėjusią žiemą Violeta labai skubėjo, buvo snieguota kelio danga, jos automobilį sumėtė ir jis atsidūrė griovyje. „Žinodama, kad niekas nepadės, tiesiog išlipau ir pradėjau kasti sniegą. Pro šalį važiavo daugybė prabangių markių automobilių, o aš kasdama matau vairuotojų reakcijas, visos jos vienodos: „O, boba griovy!“. Ir staiga prie manęs sustoja sena senučiukė „Audi 100“, išlipa paprastai apsirengęs vyrukas ir klausia: „Kvietei pagalbą?“. Paskui sustojo kitos 4 ar 5 mašinos, iškvietė traktoriuką, kuris ištraukė automobilį, jie netgi pasisiūlė mane iki Vilniaus palydėti. Man taip buvo gera ir tada supratau, kad tikrasis gerumas slypi paprastuose žmonėse. Juk tie su prabangiomis mašinomis, kurių bagažinėse slepiasi smokingai, nepasivargino išlipti padėti moteriai, kuriai atsitiko bėda. Ir, tiesą sakant, buvau laiminga, kad aš įvažiavau į griovį, nes penki kažkur skubėję vyrai man padėjo. Tai buvo pats tikriausias džentelmeniškumo kelyje pavyzdys“, – sako V.Mičiulienė.