„HumansApp“ bendraįkūrėja, rašytoja Gabija Grušaitė: „Buvau švelniai šokiruota kai kurių reakcijos“
Analogų neturintis reiškinys, vasaros pradžioje sukėlęs tiek karštų aistrų Lietuvoje, jau sėkmingai skinasi kelius į pasaulį. Tai rašytojos, antropologės Gabijos Grušaitės ir jos vyro verslininko Justo Janausko bendras kūrinys – programėlė „HumansApp“. Aistros pamažu rimsta, o Gabija džiaugiasi, kad pasiteisina sena tiesa: naujovės iš pradžių atrodo gąsdinančios, keistos, kai kam – net amoralios, bet po kurio laiko žmonės stebisi, kaip iki šiol galėjo be jų gyventi.
Kokių tik apibūdinimų apie „HumansApp“ negirdėjau: intelektinis santykiavimas, apmokestintos šypsenos, dvasinis striptizas, net vienas kultūringas savaitraštis, kuriam verslo reikalai tarsi nerūpėtų, paskyrė programėlei išnarstyti po kaulelį visą puslapį. Tokia reakcija nustebino?
Labiau nustebino kitkas: nuomonė, kad dalytis patirtimi gali tik esą sertifikuotas specialistas, o „šiaip žmogaus“ patirtis neverta dėmesio. Buvau švelniai šokiruota kai kurių reakcijos, kai „HumansApp“ puslapyje Ieva Zasimauskaitė pasidalijo savo patirtimi apie išgyventą depresiją. Komentatoriams atrodė, kad ji neturi teisės kalbėti apie depresiją, neturi teisės pasakoti savo istorijos, nes nėra diplomuota psichoterapeutė.
Bet juk kito žmogaus išgyventa sunkaus etapo patirtis dažnai duoda daugiau nei knyginiai specialistų patarimai. Na, bent jau puikiai papildo juos.
Taip, labai keista, kad esą negalima viešai kalbėti apie asmenines patirtis, nes tik baigę specialius mokslus turi tą monopolį... Tai visiškas absurdas. Realybė dažnai būna ne tokia, kokia atrodo specialistams: beveik nėra pagalbos šeimoms, kurių artimasis serga depresija, ir tokioje situacijoje tiesiog jautiesi sutrikęs. Sužinoti, kokius žingsnius nuėjo kiti, labai naudinga. Nebūtinai elgsiesi kaip kitas, bet nors žinosi, kokių galimybių turi. Pati, būdama paauglė, susidūriau su artimo žmogaus depresija – tada visiškai nežinojau, ką daryti, neturėjau su kuo pasišnekėti, nes tarp pažįstamų nebuvo į tokią padėtį patekusių žmonių. Todėl manau, kad „HumansApp“ ir suteikia galimybę susitikti su žmonėmis už savo socialinio burbulo ribų: naudingos jų žinios, patirtis.
Jūsų startuolis labai supurtė visuomenę: kai kam atrodė, kad šitoje kone šventoje valstybėje pažeidėte moralės normas. Ar turite nusistatę ribas, ko tikrai nedarytumėte?
Tai, kad supurtėme visuomenę, labai gerai – privertėme mąstyti, įsivertinti save ir kitus. Ir tai, kad per mėnesį nuo mūsų starto jau buvo užsiregistravę 13 tūkstančių žmonių, kurie nori kažką sužinoti, ir tūkstantis, kurie gali savo patirtimi pasidalyti, reiškia, kad tokia bendravimo forma turi ateitį. O mūsų ribos gana griežtos: laikomės visų įstatymų ir nedarom nieko draudžiamo. Atidžiai peržiūrime žmonių, pretenduojančių registruotis mūsų platformoje, aprašymus, kad būtume tikri, jog nesiūlysime nelegalių dalykų. Esame apsibrėžę, kad susitikimus vertiname ne kaip konsultacijas, o kaip dalijimąsi patirtimi. Taigi vienas žmogus dalijasi patirtimi, kitas jam už tai sumoka pagal pirmojo nusistatytus įkainius.
Tikriausiai patirtys pačios įvairiausios?
Nuo svirplių auginimo subtilybių iki sudėtingų skyrybų proceso niuansų. Nuo teisinės pagalbos, kaip pradėti verslą, abėcėlės, iki keliavimo po Australiją subtilybių ir buto paieškos Niujorke. Kai susitikinėji su tokiais įvairiais žmonėmis, matai kitokią Lietuvą, nei rašoma portaluose. Įdomesnę.
Mačiau, kad kai kurie žmonės, ypač žinomi, už valandos susitikimą prašo vos ne iki tūkstančio eurų, kiti – tik kelių. Jie patys įsivertina, ar jūs jiems pasiūlote?
Leidžiame įsivertinti patiems. Bet žmonės stebi rinką: jei labai aukštai užsikelia kartelę ir nėra ar yra labai mažai norinčių su jais susitikti, po kurio laiko ją nuleidžia.
Vis dėlto jus labai lengva apeiti: parašai žmogui per feisbuką, paprašai susitikti be jokių platformų...
Galima, aišku. Jeigu jis norės. Turbūt ne vienas esame gavę pasiūlymų iš mažai pažįstamų žmonių „susitikti kavos“ ar „kada papietauti“. Aš atrašau, kad esu užsiėmusi, gal vėliau... Nes puikiai žinau, kas slypi už tos „kavos“. Iš esmės tu aukosi savo laiką, kurio daug neturi, o kitas turės interesų ką nors iš tavęs išpešti, prisidengdamas, jog nori su tavimi „tik“ išgerti kavos. Bet jei man parašo per „HumansApp“, aš tiksliai žinau, kokios pagalbos žmogus iš manęs norės, nes jis tai aiškiai išdėsto – taigi nė vienam nereikės vaidinti. Be to, mane labai motyvuoja, kad ne tik padėsi konkrečiu klausimu, bet ir tam tikra dalis pinigų nueis labdaros organizacijoms.
Skeptikų argumentas dar ir „kaip aš čia taip parsiduosiu“. Nes „parsiduoti“ lietuviui yra labai labai blogai...
Tarsi jie niekur nedirbtų! Ir apskritai kažkas juk apie savo patirtį turėtų pasakoti už dyką. Tai visiškai nelogiška – už kiekvieną darbą jiems yra mokama, bet štai kiti kažką jiems turėtų duoti veltui, ir baigta.
Gal tokio požiūrio laikosi vyresni žmonės?
Kad ne. Pilna taip manančių mano bendraamžių. Jaunos moterys rašo su keistu pykčiu – už papasakotą patirtį esą jokiu būdu negalima imti pinigų. Gal tai ne tik lietuvių, bet ir visų Rytų europiečių problema? Nes kai kalbame apie savo platformos idėją su švedais ar britais, jiems klausimų apie „parsidavimą“ ar „šypsenų apmokestinimą“ nekyla.
Žmonėms suprantama, kad tu gali įsivertinti savo laiką. Tai ne paguglinta informacija – tai tavo žinios, kurias sukaupei iš klaidų, nuopuolių, iš daugybės bandymų, pralaimėjimų ir pergalių. Lietuviai nuolat kelia klausimą apie orų gyvenimą, bet kartais nenori įdėti pastangų, kad tas gyvenimas toks būtų. Tai juk puiki galimybė vyresnio amžiaus žmonėms, išėjusiems į pensiją, pasidalyti patirtimi – tereikia išdrįsti. Štai mano draugė norėtų auginti pomidorus – manau, galėtų atsirasti puiki pomidorų augintoja močiutė ir jai už pasidalijimą patirtimi sumokėtų.
Taip, kartais galima iš žinomų žmonių įrašų feisbuke šį tą sužinoti, bet yra labai specifinių klausimų, į kuriuos jie gali atsakyti tik asmeniškai. Pavyzdžiui, modelis ir maisto tinklaraštininkė Julija Steponavičiūtė man papasakojo, kur užsisako maisto produktus, kurių Lietuvoje nėra, kas skanu, kas nelabai, kur verta pirkti, kur – ne.
Baigėte socialinių medijų ir antropologijos studijas Londone. Ką jos jums davė?
Mano požiūris į studijas keičiasi. Tada, kai baigiau, atrodė, kad tas žinias sunkiai pritaikysiu, bet dabar, praėjus dešimčiai metų, atrodo, kad studijos davė labai daug. Pirmiausia – tam tikrą mąstymo struktūrą, ir ši man padėjo įgyvendinti nemažai įdomių projektų. Studentai ten mokomi kritiškai mąstyti: nedievinti autoritetų – patys ieškoti savo požiūrio kampo ir asmeninės interpretacijos.
Prieš tai metus mokiausi Vilniaus universitete kultūros istorijos – asmeninės interpretacijos nebuvo prioritetas, reikėdavo tik išmokti ir atkartoti tam tikrą informacijos kiekį. Labai trūko saugios aplinkos, kurioje būtum galėjęs išsakyti savo nuomonę ir tavęs nebūtų užčiaupę. Kad tavo nuomonę pripažintų Lietuvoje, turi būti labai žinomas ir daug pasiekęs. Nes kitaip – argi tu kažką gali žinoti? Lietuviai, skirtingai, pavyzdžiui, nuo britų, laikosi vieno požiūrio į savo istoriją.
Mus Londone mokė, kad nėra „objektyvios atminties“ – tik įvairios interpretacijos. Buvo pabrėžiama, kad labai daug ko tiesiog negalime žinoti ir istorijos interpretacija daugiau pasako apie šiuolaikinę visuomenę, nei apie apie egzistavusią senais laikais. Lietuvoje įprasta laikytis tik vieno požiūrio apie mūsų istoriją. Kitas netoleruojamas. Visiškas absurdas man atrodo rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus puolimas už jo knygą „Žali“ – tai juk grožinė literatūra! Gaila, kad lindime siauro savo požiūrio dėžutėse ir bijome iš jų išlįsti.
Su Justu esate žmonės iš skirtingų sferų, jūsų skirtingos patirtys. Jūs po studijų septynerius metus gyvenote ir dirbote Malaizijoje, jis sukūrė tarptautinį verslą – įmonę „Vinted“ čia. Kokie keliai jus suvedė?
Vasaromis grįždavau į Lietuvą, padėdavau geriausiai draugei organizuoti Gatvės meno festivalį. Su Justu gana keistomis aplinkybėmis prieš trejus metus susipažinome Nidoje. Tiesiai iš oro uosto mane pasiėmusi draugė pareiškė, kad jai reikia į architektūros simpoziumą Nidoje. Buvo šiltas rugpjūčio savaitgalis, kai visi, kas gali, supuolė prie jūros, tad man iškart kilo klausimas: o kur nakvosime? Ėmėme žvalgytis internete ir paaiškėjo: ogi vietų nėra. Jokių. Tiesiog.
Draugė pagaliau rado vietą pas kažkokius draugus, aš dar pasiginčijau, kad nenoriu pas nepažįstamus žmones, kokia čia nesąmonė, bet nuėjome. Ir ten aš susipažinau su savo būsimu vyru. O jie priėmė dvi benames... Iškart vienas kitam visai nepatikome, pasirodėme labai arogantiški. Jis prisistatė kaip „Vinted“ generalinis direktorius. Koks dar „Vinted“, pagalvojau, kažkoks skudurų verslas. Negyvenusi Lietuvoje, nebuvau tokio girdėjusi.
Bet iš mūsų skirtingumų turbūt ir gimė bendras dabartinis verslas: mano aplinkoje buvo menininkų, kūrybininkų, kurie norėjo pradėti verslą, jo – verslo žmonių, kurie norėjo įsitraukti į kultūros reikalus, bet nei tie, nei tie neturėjo ryšių. Taigi idėja buvo paprasta: iš atskirų „burbulų“ suvesti žmones, padėti jiems išmokti ką nors naujo, pasisemti patirties ir idėjų.
Kartais žmonės išmoksta bandydami. Jūs irgi Malaizijoje nepražuvote.
Taip, bet ten jau turėjau draugų ir pažįstamų, tokie ryšiai labai padėjo. Kažkodėl posakis „viskas per pažįstamus“ turi neigiamą atspalvį, o be reikalo! Juk pažįstami gali patarti ir padėti. Septynerius metus Malaizijoje prisimenu kaip gražų gyvenimo etapą: turėjau nediduką namuką, savo augalų, šunų, eidavau pasivaikščioti prie jūros, valgydavau nuostabų maistą, savaitgaliais keliaudavau su draugais. Grįžti buvo sudėtinga – pirmi metai Vilniuje buvo labai sunkūs: kai po ilgo laiko kitur atsiduri čia, atrodo, kad atvažiavai į naują šalį.
Kai ko nors nežinodavau ir klausdavau, pažįstami tik išpūsdavo akis: „Kaip to gali nežinoti? Tu išsiknisinėji!“ Nežinojau, kur rasti man įprasto azijietiško maisto, pavyzdžiui. Nežinojau, kur nusipirkti tokiems patiekalams ingredientų. Trūko knygų, nes verčiamų gerų knygų čia mažai, o angliškų dar mažiau. Kai pasiskųsdavau, kitiems atrodydavau arogantiška... Tačiau po truputį viską susiradau, su vyru susikūrėme mums patinkančius namus. Tada iš tikrųjų norėjosi pasikalbėti (o iš esmės – pasiguosti) žmogui, kuris po ilgo laiko grįžęs į tėvynę išgyvena lygiai tas pačias emocijas.
Nepamiršote, kad dar esate rašytoja?
Visada rašau, bet ilgai užtrunku, kol subrandinu tekstą, jį daugybę kartų perrašinėju, trumpinu. „Stasį Šaltoką“ kūriau septynerius metus, dabar rašau trečiąjį romaną – jau yra griaučiai, po truputį matau, kaip jis auga ir keičiasi, vis jį pajudinu kas keletą mėnesių.
O kas kelia džiaugsmo ir laimės pojūtį?
Atrandame gražių Lietuvos vietų, koncertų, parodų. Stengiamės gyventi ekologiškai – neperkame didžiuosiuose prekybos centruose, kur naudojama daug plastiko, einame į parduotuvytes, daržoves perkame turguje – tai maži, bet prasmingi dalykai. Džiugina gražus, jaukus, nedidelis Vilnius. Jame jaučiuosi saugi net eidama viena naktį pasivaikščioti su šunimis.
Jie atsigabenti iš Malaizijos, ir tai užtruko šešis mėnesius, bet buvo verta pamatyti, kaip jie džiaugėsi manimi ir sniegu, kurį išvydo pirmą kartą! Jie šiaip labai įžymūs šunys, nes turi daug sekėjų instagrame, ir mes su vyru juokaujame, kad dirbame tam, jog jie galėtų gyventi gerą gyvenimą.