Į beveik 2 km viršukalnę dviračiu užmynusi Vita Degutienė: „Maniau, kad ta svajonė neįgyvendinama“
„Visas dviračius minantis pasaulis išprotėjęs dėl to kalno“, – tikina Prancūzijoje, Provanso regione, esantį Mont Ventoux pagaliau įveikusi ir „Vitkus Clinic“ vadovė Vita Degutienė (42). Į nuotykį ji leidosi su vyru verslininku Gediminu Degučiu (42).
Tiesą sakant, Gediminas neturėjo kito pasirinkimo: savaitės atostogos Provanse paskutinėmis gegužės dienomis, kai jiedu mini dvidešimt ketvirtąsias vedybų metines, buvo žmonos kalėdinė dovana. Dėl plento dviračių galvą pametusi sutuoktinė, žinoma, įkalbino jį palaikyti draugiją pagaliau bandant įminti į 1912 metrų aukščio Mont Ventoux. Iki gegužės pabaigos, kai buvo numatyta kelionė, jie turėjo laiko nusiteikti. Žiemą leisdami Ispanijai priklausančioje Fuerteventūros saloje, ten pradėjo ruoštis žygiui.
„Trejus metus važinėjau dviračiu viena, nes Gedučio nepavykdavo įkalbinti minti kartu. Pabandžiusi važiuoti su vyru supratau, kad tai – dar smagiau, – pasakoja Vita. – Nesakau, kad iš pradžių mudviem buvo lengva. Kiekviena mūsų išvyka dviračiais į kalnus vėjuotoje Fuerteventūroje tapdavo beveik šeimos skyrybomis. Tik vėliau Gedutis dėkojo už pastangas, sakė, kad esu geriausia trenerė.“
Kodėl Vita taip norėjo įveikti būtent Mont Ventoux? „Su Provansu mus sieja seni sentimentai, – pasakoja. – Ten pirmą kartą nuvažiavome, kai dar klinikos neturėjome – prieš kokius 17–18 metų. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Taip susižavėjome tuo regionu ir visa Prancūzija, kad nuo to laiko skrisdavome kasmet: klinikos specialistus veždavome į mokymus, konferencijas, patys traukdavome atostogauti su draugais. Kelios šeimos išsinuomodavome namą, gamindavome valgyti, tyrinėdavome apylinkes. Kiek prisijuokdavome, kiek pamatydavome, visokių istorijų ten kiek nutikdavo!
Ten visada stebėdavau, kaip aplinkui visi mina plento dviračius, ir sau vis pažadėdavau, kad ir aš kada nors išmoksiu.“
Atostogaudami Provanse jie visada, tiesa, automobiliu, užkildavo į Mont Ventoux, nes tai – neišpasakyto grožio vietos. Matydamas, kaip žmonės kopia, mina dviračiais į tą viršukalnę, Gediminas stebėdavosi, ko jie save taip kankina, o Vita dūsaudavo, kaip norėtų būti viena iš jų...
Prieš keletą metų jau turėjo planą bandyti į viršūnę minti dviračiu, bet sužinojo, kad laukiasi jaunėlės dukters, ir svajonė vėl nutolo...
„Praėjo daug laiko, aš pradėjau važinėti plento dviračiu ir įveikiau daug kalnų. Mano sporto gydytojas Kęstutis Linkus pradėjo klausinėti, kada gi pagaliau minsiu į Mont Ventoux, – pasakoja Vita. – Tačiau Provansas man jau kėlė slogių prisiminimų: galvojau, kaip važiuosiu, kai mamos, kelių brangių draugų, su kuriais taip gražiai ten kadaise leidome laiką, tarp mūsų nebėra... Tačiau gydytojas įtikino, kad aš privalau tai padaryti. Juk dėl to pradėjau sportuoti!“
Vita ryžosi įgyvendinti svajonę sykiu su Gediminu. Šįsyk pirmą kartą Provanse savaitę jie praleido dviese. „Gedutis vis dar visiems guodžiasi, kaip jį apgavau, kad žadėjau, jog į kalną minsime tik vieną kartą, lengviausiu iš trijų kelių, pakeliui sustodami išgerti kavos, pasigrožėti vaizdais, – juokiasi Vita. – Pirmą dieną taip ir buvo: mes važiavome paprasčiausia trasa... Tačiau kitą dieną aš jį įkalbinau pabandyti įveikti vaizdingiausią ir sudėtingiausią maršrutą, kuriuo vyksta ir „Tour De France“ varžybos, kur yra pastatytas paminklas čia važiuojant sustojusiai dviratininko širdžiai. O trečią dieną – kaipgi galėjome neišbandyti trečio kelio?!“
Nebuvo lengva, kartais įkalnė buvo tokia stati, kad negalėjai stabtelėti, nes vėl pradėti važiuoti galbūt būtų nebepavykę; teko atlaikyti vėją, pajusti sniegą, o viršuje kaip reikiant žnaibė šaltukas, bet dabar Vita ir Gediminas supranta, kodėl ten mina įvairaus amžiaus žmonės iš viso pasaulio. Tarkim, jie susipažino su aštuoniasdešimtmečių kanadiečių pora, kuri kas dvejus metus grįžta pakartoti žygio visais trimis maršrutais. Mont Ventoux norisi įveikti ir dėl ten tvyrančios auros, ir dėl kylant į šį kalną atsiveriančių širdį gniaužiančio grožio vaizdų. O pasiekęs viršūnę kiekvienas jaučiasi nugalėtoju.
„Tas žygis galėjo įvykti anksčiau. Tik vis kažkas stabdė, kažko bijojau, maniau, kad ta svajonė neįgyvendinama. Iš tiesų žmogaus galimybės yra beribės. Kai pamatai, kas, kokiais dviračiais ten mina, supranti, kad svarbiausia – daryti. Mes patys prisikuriame per daug baubų, – pabrėžia Vita. – Tačiau be galo džiaugiuosi, kad tikslą pasiekėme. Vyras mane gerai pažįsta ir skaito mintis: dar nespėjus garsiai pasakyti kito savo plano jis įspėjo, kad per vieną dieną visais trimis keliais į Mont Ventoux su manimi tikrai nemins. Tačiau per metus jo nuomonė juk dar gali pasikeisti?..“
+17