Garsios Lietuvos buriuotojos Gintarės Volungevičiūtės-Scheidt brolis Romualdas Volungevičius (33) gyvena ir dirba direktoriumi Danijoje, alternatyviame mokytojų koledže „DNS Det Nodvendige Seminarium“. Prieš aštuonerius metus nusprendęs emigruoti iš Lietuvos Romualdas nesitikėjo, kad jo gyvenimas pakryps tokia įdomia linkme. Gal ši istorija ne vieną jūsų padrąsins ryžtis pokyčiams, apie kuriuos iki šiol tik tyliai svajojate.
Ši mokymosi įstaiga išskirtinė: koledžas bendruomeninis ir labai alternatyvus palyginus su kitais universitetais ir koledžais – jame studijuojantys labai daug keliauja ir praktiką sieja su teorija.
2007-aisiais R.Volungevičius pradėjo studijuoti šiame koledže bei su jo bendruomene keliauti po Aziją, Afriką, Pietų Ameriką, organizuoti projektus, dirbti mokyklose ir daryti tyrimus. 2011-aisiais jis pabaigė mokytojų koledžą ir tapo mokytoju, o kiek vėliau – ir vadovu.
Žmonės.lt Romualdas papasakoja apie alternatyvų gyvenimą bendruomenėje, savo keliones su mokiniais autobusu į Afriką bei kitus įdomius projektus, apie kuriuos būdamas Lietuvoje nė nesvajojo.
Papasakokite plačiau apie savo emigraciją – kaip viskas prasidėjo, kaip sugalvojote išvykti iš Lietuvos, įstoti į koledžą Danijoje?
Iš Lietuvos išvykti idėja kilo 2005-aisiais, kai akis užkliuvo už mažo straipsnio laikraštyje „Savas“ apie studijas, kurios yra siejamos su keliavimu ir praktiniu darbu. Tuo metu gyvenimas ėjo nusistovėjimo link, baigiau mokslus, įsidarbinau „Senukuose“, buvau susižadėjęs, vėliau vedžiau. Trumpai tariant, gyvenimas ėjo visiškos ramybės linkme.
Tame straipsnyje buvo įrašytas tinklapio adresas, todėl kartu su sužadėtine nusprendėme pasidomėti galimybe ir perskaitėme visą tinklapio informaciją. Tuo metu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Azijos šalims, Indijai, Vietnamui, Kinijai. Praktika su sudėtingu Danijos jaunimu, bendras komandos darbas ir bendri pinigai, atsakingas požiūris į darbą ir panašiai. Trumpai tariant, didelė puokštė kažko, ko Lietuvoje nebuvau matęs ar girdėjęs. Taip užsidegėme šia idėja ir kitais metais išvykome.
Papasakokite apie keliones, kurias įgyvendinti pavyko kartu su koledžo bendruomene.
Su koledžo programa teko apkeliauti Indiją, Tailandą, Laos, Vietnamą, Kiniją, Braziliją, Angolą, bene visą Europą.
Pagrindinis tikslas Azijoje buvo įsigilinti į, taip vadinamą, trečią pasaulį. Daug analizavome skurdo priežastis, politines ir ekonomines aplinkybes. Sunku apibūdinti, kaip stipriai mane paveikė žmonių gyvenimas tose šalyse...
Tais metais mūsų tema buvo „Pasaulio jaunimas, jų realija ir ateitis“. Manau, įdomiausi akcentai tuo metu buvo skurdo akivaizdumas: niekada nemaniau, kad jo mąstai yra milžiniški, mūsų to nemokė. Tai mane vėliau motyvavo likti mokytoju tame pačiame koledže.
Dabar beveik kasmet autobusu keliaujame į Afriką, Maroką, Sacharą, Mauritaniją, Senegalą, Bisau Gvinėjos Respubliką. Nuo 2011-ųjų esu komandos mokytojas. Pagrindinis mano darbas – užtikrinti, kad studentai įgyvendintų programą: studijos, praktiniai uždaviniai, veiklos organizavimas ir biudžetai.
Vienas iš pagrindinių mūsų kelionių akcentų – autobusas, kuris tarnauja visai komandai kaip saugos ir komforto centras. Autobuse mes diskutuojame, kur toliau keliaut ir kokius klausimus gvildent, pavyzdžiui, ar verta bandyt aplankyt Maroko karalių, ar geriau praleisit naktį Kasablankos lūšnynuose.
Keliaudami visose šalyse gilinamės į gyventojų realijas, kiek skurdo, kiek korupcijos, kokia vaikų situacija, kokios bėdos, kas slypi už tradicinės informacijos. Be abejo, reikia daug organizuoti: vizas, maisto biudžetą. Daug nuotykių patiriame, nes dažnai važiuojame į kaimelius, kur europiečiai labai retai ar net išvis neužsuka.
Koks tas gyvenimas Danijoje, bendruomenėje?
Gyvenu kartu su savo studentais studentų miestelyje Tvind. Čia mes esame apsupti daug jaunų žmonių beveik iš visu Europos šalių. Kiekvienas čia yra aktyvus, nes visi esame vienaip ar kitaip atvažiavę mokytis, todėl rankų sudėję nelaikom. Dalis gyventojų – žmonės su psichine negalia, kita dalis – jaunimas su socialinėmis problemomis, trečia – vyresni studentai. Vienu žodžiu, tarsi didelis miksas įvairiausių žmonių.
Daug dėmesio skiriame sportui ir studijoms, bet niekada nepamirštame ir švaros akcijų: kiekvieną rytą valome ir tvarkome aplinką, dažnai darome talkas, remontuojame pastatus, statome naujas instaliacijas. Man, kaip mokytojui ir vadovui, tenka daug laiko praleisti organizuojant įvairius renginius arba susirinkimus.
Paradoksalu, bet Danijoje dabar būnu labai retai: praėjusiais metais daugiau kaip 230 dienų praleidau ne Danijoje. Kaip mokytojas esu visada susijęs su komandos programa, kuri dažniausiai vyksta kitose šalyse.
Kokiais dar projektais užsiimate?
Visa mano veikla yra skirta kitų mokytojų ruošimui, o tai – gana daugialypis projektas. Komandos paruošimas kelionėms reikalauja nemažai laiko. Komandos jausmas taip pat neateina iš niekur, jis yra ugdomas ir įgyjamas dirbant ir veikiant, todėl kiekviena komanda turi turėti pakankamai iššūkių, kurie būtų tinkamai subalansuoti tiek iš bendros komandos pusės, tiek iš kiekvieno individualaus asmens pozicijos. Mūsų koledže mes nebalsuojame, visą laiką priimame sprendimus, kurie yra visiems tinkami be išimties. Toks principas verčia mus daug diskutuoti ir ilgai ginčytis, dažnai iki paryčių, bet sprendimų kokybė būna aukščiausio lygio.
Kiekvienais metais turime tris renginius, į juos susirenka iki 2000 žmonių: dviejų dienų sporto žaidynės, teatro dienos ir žiemos koncertas. Paprastai turime iki šimto studentų ir savanorių, su kuriais minėtus renginius ir organizuojame. Vėlgi mano atsakomybė – užtikrinti, kad renginiai įvyktų sklandžiai ir kokybiškai. Labai dažnai tai reiškia, kad miegosime mažiau, kad bus susirinkimas po susirinkimo, visur popieriai su planais ir užrašais...
Kiekvienais metais važiuojame į Vakarų Afrikos kraštus – informacijos apie šalis toje Afrikos dalyje yra labai mažai. Pavyzdžiui, tokia šalis kaip kad Mauritanija – dirbtinai apkaltinta įvairiausiais gandais, nei viena ambasada nepataria į ją vykti, bet mūsų patirtis parodė, kad tik kokie du procentai visų negatyvumų yra tiesa, visa kita – gandai. Tris metus užtrukome, kol išsiaiškinome kas ir kaip, bet savo tikslą pasiekėme. Daug šaltinių nėra patikimi, todėl surast patikimus žmones ar organizacijas – tikras menas, tačiau kuo toliau, tuo ryžtingiau keliaujame, nes patirtis vis tik savo daro.
Kokie artimiausi Jūsų planai?
Prieš kelis metus pakviečiau savo brolį Justą atvažiuoti ir pabaigti vidurinę mokyklą čia, Danijoje – jis sutiko ir šiais metais pabaigė PTG mokyklą ir įstojo į DNS. Šiais metais kartu važiuosime į Afriką – aš kaip vadovas, jis – kaip DNS komandos narys. Esame numatę važiuoti iki Dramblio Kaulo respublikos, bet paskutiniu metu tame regione iškilo Ebola viruso grėsmė, todėl neramu ir galbūt reikės kelionę keisti.
Jau radome autobusą, kurį ruošiamės pirkti, todėl nekantriai laukiame rugsėjo pirmosios. Prieš akis – daug nuotykių ir nepamirštamų įspūdžių!