Į darbus įsisukę Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko vos rado laiko Agnijos Ditkovskytės vestuvėms
Lietuvos žeme nevaikšto nei vienas, kuris liktų abejingas Povilo Vanago (42) ir Margaritos Drobiazko (40) sukiniams ant ledo. O jau tradicija tapęs šou „Liepsnojantis ledas“ yra toks pats neatskiriamas nuo Kalėdų, kaip ir sniegas žiemą. Taigi į Lietuvą sugrįžus „Liepsnojančio ledo“ rengėjams Povilui ir Margaritai, jie sutiko atsakyti į keletą klausimų apie gyvenimą Maskvoje, veiklą ir Agnijos Ditkovskytės vestuves.
„Liepsnojantis ledas“ gyvuoja jau 11-us metus, o publiką šiais laikais nustebinti labai sunku, tad kuo jis skirsis?
Margarita: Tradicinis šou ir liks tradiciniu (juokiasi), tačiau svarbiausio siurprizo mes neatskleisime. Juk niekada neatskleidžiame iki pat pasirodymo dienos. Visai neseniai supratome, kuo mūsų pasirodymas skiriasi nuo panašių projektų pasaulyje... Pamatę, kad žiūrovui vienas ar kitas numeris, šokėjas ar pasirodymas patinka, jie metai iš metų jį kartoja. Mes, savo ruožtu, stengiamės pasiimti tik geriausius pasirodymus iš buvusių metų ir kiekvienais metais keisti programą, temą ir surasti naujų, talentingų čiuožėjų. O tai padaryti nėra taip lengva, nes dailųjį čiuožimą renkasi ne tiek ir daug žmonių.
Povilas: O net ir tie, kurie renkasi, ne visuomet tinka šou pasirodymui. Anksčiau buvo daug lengviau, nes žmonės buvo daugiaplaniai, galėdavo daryti beveik viską ir savo medalius užsitarnaudavo. O dabar... dabar dailiojo čiuožimo medalininku gali tapti visiškai atsitiktinai.
Margarita: Nebeliko išskirtinumo, visi čiuožėjai ir jų atliekami numeriai supanašėjo, tapo vienodi. Be to, techniškai jie galbūt ir gerai atlikti, bet publikai jie nė kiek neįdomūs.
Povilas: Dėl to mes ir ieškome tokių žmonių, kuriems plotų ne prieš pasirodymą, o po jo. Nes būna, kad žmonės išgirdę garsią pavardę ima siautėti ir laukti kol jis ar ji pasirodys ant ledo, o po pasirodymo... taip ir lieka nesupratę, kas čia įvyko. Mes stengiamės pateikti žiūrovams ir gerą šou, ir profesionalius čiuožėjus. („Liepsnojančio ledo“ šou žiūrovai šiemet galės pamatyti Šiauliuose, Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje, gruodžio 23-27 dienomis – red. past.)
Turite daug patirties televizijoje, ar patiems nesinorėjo sukurti savo laidos?
Margarita: Tai beprotiškai brangus projektas. Tai ne šiaip šokiai ant parketo, juk reikia ledo ir profesionalių čiuožėjų! Vadinasi reiktų išsinuomoti čiuožyklą, kurioje galėtume ir treniruotis, ir pasirodyti. Maskvoje mums pastatė visą paviljoną ir jame užšaldė ledą. Vien tik išlaikymas tokio paviljono kainuoja tokius pinigus, kokių Lietuvoje niekas nematė.
Aš manau, kad mes esame labai laimingi žmonės, nes mūsų darbas turi sezoniškumą. Bet nepaisant užimtumo, manau, kad daugumai šeimų daug mažiau laiko matosi vienas su kitu, nei mes su Povilu.
Povilas: Lietuva – maža šalis, todėl ir televizijos biudžetas yra mažas. Mums, žinoma, siūlė tai daryti, bet mes iš karto pasakėm, kad rezultatas bus ne koks. Todėl ir nusprendėm geriau nieko nedaryti, nei daryti blogai.
„Liepsnojantis ledas“ – visiems tapo gražia kalėdine tradicija, o ar jūs patys turite kokių nors tradicijų, be kurių neapsieinate atvykę į Vilnių?
Povilas: Atvykę kiekvieną gruodį mes turime tradiciją čiuožti (juokiasi). Jei kitais mėnesiais atvykstame, tai turime galybę reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti iki „Liepsnojančio ledo“ pradžios. O laisvu laiku visuomet stengiamės pasivaikščioti po senamiestį, jei laiko nėra, tai bent jau per jį pravažiuoti automobiliu, užeiti į gerą japonišką restoraną...
Margarita: Aš visiems sakau, kad man labiausiai patinka čia pirkti avalynę. Rimtai! Apie 90 proc. mano pirktos avalynės yra iš Lietuvos. Man apskritai labai patinka vilniečių stilius. Žmonės čia labai stilingai rengiasi. Ir aš neturiu mintyje, kad jie rengiasi prabangiais drabužiais, jie tiesiog yra stilingi.
Ar per darbus turite laisvo laiko – laiko sau ir vienas kitam?
Margarita: Aš manau, kad mes esame labai laimingi žmonės, nes mūsų darbas turi sezoniškumą. Vasarą laiko turėjom daugiau, nors ir tris savaites viešėjome Londone, nes pasirodėme olimpinių žaidynių metu. Bet nepaisant užimtumo, manau, kad kur kas daugiau porų mažiau matosi vienas su kitu, nei mes su Povilu. Mes juk dirbame kartu!
Rugpjūtį įvyko Agnijos Ditkovskytės vestuvės. Ar pavyko rasti laiko ir jose sudalyvauti?
Povilas: Buvo sunkumų (juokiasi). Nors Agnija į savo vestuves paskambino ir pakvietė šiek tiek anksčiau, mes jau žinojome, kad kaip tik tą dieną atskrenda draugai iš Amerikos, su kuriais susitikimą planavome jau gal penkerius metus. Be to, jau buvo užgriuvę darbai. Todėl pas Agnę į vestuves atvykome tik antrą dieną ir atsivežėme savo amerikiečius. Buvo gražios vestuvės, gražiai pasveikinome, Agnė apsidžiaugė mus matydama, mes džiaugėmės matydami ją.
Margarita: Na, atšaukti skrydį iš Amerikos – gana sunku. Būtų dar Vilnius-Kaunas, tai ne tokia tragedija. Kita vertus, net pačioje Maskvoje kamščiai dabar pasidarė baisiai nenuspėjami ir trunka po 2-3 valandas...
Žinoma, su Vilniumi nė neverta lyginti... ir tai tikriausiai ne vienintelis dalykas kuris Maskvoje glumina?
Margarita: Kai kurie žmonės yra visiški chamai. Žinoma, juos yra įsukusi rutina, miesto ritmas, bet kai kurie jų yra itin pikti. Jei ryte iš namų išeini su gera nuotaika, tai ne visuomet ji liks tau visą dieną. Tave gali apstumdyti ar aprėkti. Tad jei po pirmo karto tu dar gali šypsotis, po antro karto suirzti, na, o po trečio tokio karto – sužvėrėji (juokiasi). Be to, labai daug negatyvo televizijoje. Vien tik kriminalai, vagystės ir nelaimės. Kas keisčiausia, žmonės tai žiūri.
Povilas: Mane glumina labai greitas gyvenimo ritmas....
Margarita: O man kaip tik patinka tas greitas gyvenimo ritmas. Pavyzdžiui, Londone tas greitas tempas yra daug pozityvesnis nei Maskvoje. Su negatyvu labai sunku gyventi.
Auginote tikrai didžiulę gyvūnų „fermą“ – 2 šunis ir 6 katinus. Kas juos prižiūri, kuomet jūs keliaujate, rengiate pasirodymus?
Margarita: Dar vis turime savo gyvūniją (šypsosi), bet pusė jų apsigyveno pas mano tėvus. Pasilikome tik 2 šunis ir 2 katinukus, o visus kitus atidavėm. Kelionių metu mes juos patikime nepaprasto gerumo kaimynei, kuri juos ir prižiūri. Ačiū Dievui, kad turime tokius gerus kaimynus (juokias).
Pamenu, kad turėjote debiutuoti ir teatre. Kaip gi baigėsi ši istorija?
Povilas: Nei vienam mūsų debiutas taip ir neįvyko, nes prasidėjo dailiojo čiuožimo turas, kuriam reikėjo labai daug ruoštis. Ir mums tiesiog nebeliko laiko vaidybai. Ką čia vaidybai, tuo metu mes kartais neturėdavome laiko ramiai namuose pasėdėti. Pasirodo, mes dar nebuvome pasiruošę paaukoti savo čiuožėjų karjeros ir išvykti į gastroles su teatru...
Margarita: Profesionaliai čiuožti juk negali visą gyvenimą, o vaidinti – gali. Tad į teatrą mes dar tikrai suspėsime. Mums labai patiko vaidinti, tačiau iškeisti šimtatūkstantinę auditoriją į teatro salę aš visiškai nesu pasirengusi...
Ar dažnai maskviečius nugirstate kalbant apie garsius lietuvius kūrėjus, pristatančius savo kolekcijas ar spektaklius Rusijoje?
Povilas: Teatro pasaulyje tai tikrai taip.
Margarita: Tokie vardai kaip Agnė Ditkovskytė, Ingeborga Dapkūnaitė, Eimuntas Nekrošius ar Rimas Tuminas tikrai žinomi... Manau, kad režisierius ir aktorius tai tikrai visi plačiai žino. Ir šiaip apie Baltijos šalių kultūrą žmonės labai teigiamai atsiliepia. Net ir mums po konkursų sako, kad štai lietuviai jie turi savito šarmo. Mus su Povilu Rusijoje taip pat labai mėgsta ir priima kaip savus.