Į Everestą su D.Grybauskaitės trispalve įkopęs M.Šatkauskas – apie kalnuose gimusią meilę: „Mūsų istorija išskirtinė“

Šį sekmadienį alpinistą ir nuoširdų Ukrainos rėmėją M.Šatkauską bus galima sutikti koncerte „Laisvė šviečia 2025. RADAROM“. Per koncertą ir tiesioginę televizijos transliaciją surinktos lėšos bus skirtos stiprinti Ukrainos gynybos pajėgumams.

„Kol vyksta karas, su „Draudimo bitėmis“ nuosekliai remiame Ukrainą. Prisidedame ir šiais metais“, – sako verslininkas.

Ar vis dar prisimenate dieną, kai Ukrainoje prasidėjo karas?

Tuo metu buvau Nepale, savanoriavau. Pirmosiomis karo dienomis buvome išėję į žygį, keliavome zonoje, kur nebuvo ryšio. Kai jis atsirado, sužinojau, kas įvyko. Daugelis mūsų tikėjosi, kad karas, galbūt, neprasidės. Sunku šiandien atrasti žodžius, kurie įvardytų tą siaubo jausmą. Kokią savaitę buvau tarsi surakintas, nieko negalėjau daryti, tik sekiau žinias, stebėjau, kas vyksta. Džiaugiausi kiekviena Ukrainos pergale, atrodė, štai, tuoj, tuoj viskas baigsis, Ukraina nugalės ir mes gyvensime, kaip gyvenę. Tačiau karas nesibaigė, reikėjo galvoti, kaip galėtume prisidėti. Pirmosiomis karo dienomis mūsų galimybės nebuvo didelės, bet darėme, ką galėjome.

Praėjusiais metais Ukrainai skyrėme apie 40 tūkstančių eurų, šiais metais sumos bus didesnės – planuojame apie 50–60 tūkstančių. Darome, ką galime.

Išties, įdomu pasvarstyti, kodėl vieni žmonės aukoja, o kiti sėdi rankas sudėję ir tikisi, kad už juos pasistengs kiti?

Man sunku suprasti, tiesą sakant. Aš ir pats gana dažnai sulaukiu klausimo: „O kodėl tu remi Ukrainą?“ Bet aš nesuprantu, kaip galima neremti?! Lyg nesuprastume, kas vyksta šiame pasaulyje? Nesuvoktume, kad panašus likimas, galbūt, laukia ir mūsų pačių? Jei tau nerūpi Ukraina, tai gal nerūpi ir tavo paties valstybė? O jei rūpi, tai neįsivaizduoju, kaip galima neremti Ukrainos, juk čia menkiausia, ką galime padaryti.

Kas dar geriau gali suprasti ukrainiečius, jei ne mes, buvę sovietų priespaudoje. Ar tikrai norime ten grįžti? Aš nenoriu, nes myliu savo šalį, matau, kaip ji šiandien žydi.

Galbūt žmonėms trūksta kritinio mąstymo, kad tai suprastų? Gal išsilavinimo trūksta? Savo šalies istorijos suvokimo? Gebėjimo atskirti realybę nuo propagandos?

O ji juk daugybei žmonių kala į ausį, kad suaukoti pinigai, esą, nepasiekia tų, kuriems jų reikia?..

Propaganda tikrai stipriai veikia. Ypač pažeidžiamesnius, silpnesnį stuburą turinčius arba jo išvis neturinčius žmones.

Kiekviena viršukalnė, panašu, turi savo kainą. Ir pergalės kelias yra labai sunkus…

Negali tiesiog atsistoti viršūnėje, norėdamas ją pasiekti privalai sunkiai kopti, sukandęs dantis kelią pereiti. Didysis gėris ir prasmė, neabejoju, visada yra už mūsų komfortiško gyvenimo ribų. Komforte mes užmiegame.

Pradėjęs kopti į kalnus pradėjau vertinti gyvenimą ir visa tai, ką turiu. Atsirado daugybė dalykų, kurių anksčiau nepastebėdavau.

Kiekviena viršūnė turi savo kainą, neįmanoma pasiekti didžiųjų viršūnių be sunkumų ir kančios. Jei tikslas išties yra didis ir ambicingas, galima iškart numanyti, kad lengva nebus.

Nesu iš tų žmonių, kurie renkasi lengvus kelius.

Ar kada pagalvojote apie tai, kad žygiai ir sunkumai, kurių patyrėte kalnuose, jus galbūt užgrūdins. Ir jei kada prireiks, būsite labai stiprus karys?

Alpinizme esu gana šviežias, kopti pradėjau tik prieš trejus metus. Tačiau šie metai mane stipriai pakeitė, sustiprino ne tik fizinį kūną, bet ir mano vertybių stuburą, jis tapo stipresnis, nei kada nors buvo. Aiškiai suprantu, ką noriu daryti savo gyvenime ir kaip noriu gyventi. To suvokimo vertę pamatuoti sunku.

Yra toks posakis: kalnai nepriima blogų žmonių…

Norėtųsi, kad taip būtų. Tikiu kalnų dvasia, gerbiu juos. Stengiuosi nevartoti žodžių „užkariauti“. Ne žmonės kalnus, o kalnai juos užkariauja.

Rodos, kalnuose jums pavyko užkariauti… moterį?

Būčiau atsargesnis su šiuo žodžiu. Su Tonya turbūt suvedė kalnų dvasia. Kalnuose prasidėjo mūsų draugystė, mūsų santykiai, tapome pora.

Susipažinome prieš ekspediciją į Everestą, penktą ryto, viešbutyje. Autobusas mus turėjo nuvežti į oro uostą. Paaiškėjo, kad skrendame tuo pačiu lėktuvu, o lėktuve – kad ir sėdime vienas šalia kito. Visą kelią nuo Nepalo iki Turkijos prakalbėjome apie kalnus ir Ukrainą.

Ar tarp alpinistų daug tokių porų atsiranda?

Viena kita gal yra, bet tikrai nedaug. Mūsų istorija, turbūt, išskirtinė. Tonya gavo leidimą gyventi Lietuvoje, bet ji daug keliauja – Ukrainoje dar turi savo verslą, Kroatijoje gyvena iš Ukrainos pasitraukusi jos sesuo.

Turbūt ji labai didžiuojasi, kad padedate Ukrainai?

Nepaisant to, ar esame kartu, ar ne, aš Ukrainą visada palaikysiu. Be abejo, dabar paskata dar didesnė.

Koks naujas žygis jūsų laukia?

Esu išsikėlęs tikslą – įkopti į visas 14 viršūnių, esančių virš aštuonių kilometrų aukščio. Tris jau pasiekiau, liko dar vienuolika. Šių metų planas – šešios, tačiau jis gali ir pasikeisti. Kalnai yra pavojingi, skubėti negali, bus taip, kaip Dievas duos, pasitikiu Jo planu.

Ar kopdamas į kalnus dar turėsite laiko uždirbti pinigų ir aukoti juos Ukrainai?

Ačiū Dievui, verslas sekasi, net kalnuose nuo jo neįmanoma atsitraukti. Tik labai norėčiau, kad mūsų šalyje greičiau vystytųsi saugumo iniciatyvos. Manau, verslas bus pirmas, kuris investuos į Lietuvos saugumą. Atėjo metas, kai privalome galvoti ne tik apie Ukrainą, bet ir rūpintis savo šalimi. Greitai ir rimtai. Visada sakau, kad mano verslas pasirengęs investuoti kad ir šiandien.

Ateitį sieju su savo šalimi, čia noriu gyventi, matyti, kaip mano šalis auga, klesti. Turime tokių perspektyvų ir labai norisi, kad jų niekas nesunaikintų.

Koncertas „Laisvė šviečia 2025. RADAROM“ – vasario 23 dieną Lukiškių aikštėje nuo 17.30 val. Tiesioginė transliacija per LRT ir LRT.lt – nuo 18.00 val. Visos surinktos lėšos padės Ukrainai stiprinti gynybinius pajėgumus. Akcija vyksta iki vasario 24 d., visi, norintys prisidėti, gali aukoti skambindami trumpuoju numeriu 1890 (auka – 5 eurai) arba www.radarom.lt.

Fotogalerija: