Į Kauną grįžęs Stanionis – atvirai, kaip viskas vyko jo akimis: „Ašaros plūdo ir sakiau, kad labai pasiilgau“

Eimantas Stanionis pasirodė Kauno „Žalgirio“ arenoje, praėjus porai dienų nuo mūšio Atlantik Sityje.

Jo dešinys paakys dar kiek patinęs, bet sužeidimai praeis, o prisiminimai apie didžią kovą dėl čempiono titulo daug metų liks ryškūs, rašo 15min sportas.

30-metis kaunietis ilgai rengėsi šiai kovai, galbūt visą gyvenimą, nuo tada, kai 2006 metais atėjo lankyti boksą pas trenerį Adomą Balrimavičių, o nuo 2008 metų rimtai kibo į bokso paslaptis pas trenerį Vidą Bružą, lydėjusį auklėtinį ir per kovą Atlantik Sityje.

Penkis kartus Lietuvos čempionas svorio kategorijose iki 64 ir iki 69 kg, 2015 metų Europos čempionas, E.Stanionis po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių profesionaliame ringe skynė vien pergales.

Jų buvo 15, tarp jų ir 2022 metais prieš varžovą iš Rusijos laimėta kova dėl WBA pusvidutinio svorio kategorijos titulo.

Tačiau per visą karjerą nė nokdauno, nė nokauto nepatyręs E.Stanionis turėjo pripažinti Jarono Enniso milžinišką talentą, savaitgalį nusileidęs 27 metų JAV bokso žvaigždei po šešių raundo priimto sprendimo.

Per šeštąjį po varžovo smūgių serijos ant kelio suklupęs lietuvis antradienį spaudos konferencijoje Kaune pasakojo, kaip viskas vyko jo akimis.

„Tai nebuvo pati sunkiausia mano kova, nes tikrai turėjau sunkesnių. Visko buvo daugiau. Ir traumų, ir sužalojimų po kovos. Emociškai kova buvo labai sudėtinga. Labai daug dalykų buvo. Kai treneris atskrido, labai laukiau, nežinau, kodėl. Net ašaros plūdo ir sakiau, kad labai pasiilgau. Buvau pasiruošęs kovai, bet buvo sunku emociškai. Nežinau, kas viduje darėsi. Atrodė, kad noriu eiti ir kovoti, bet ir tuo pačiu važiuoti namo. Labai pasiilgau namų, labai visų pasiilgau.

Jeigu ne mano partneris Robertas, su kuriuo buvau, mėnesį prieš kovą būčiau važiavęs namo, nes jaučiausi blogai, emociškai nenorėjau būti, atidaviau visas jėgas treniruotėse. Jaučiausi labai palūžęs. Galbūt dėl to, kad važiavau į tą pačią vietą. Sava žemė vis tiek gydo. Kai nusileidau į Lietuvą, labai džiaugiausi. Daugiau niekur nenoriu nei keliauti, nei būti. Namuose yra geriausia. Ir aišku, prieš kovą buvo sunkus etapas.

Per tris metus tik antrą kartą kovojau. Tie prisiminimai vis grįždavo. Atrodė, kad aš vis dar sportininkas, bet lyg ir nebe sportininkas. Gerai, kad turiu tą discipliną. Nes jeigu jos neturėčiau, būtų labai sudėtinga sugrįžti į tą sportą. Aš sportuodavau, sportuodavau, laukdavau, kada. Dėl šitos kovos irgi – tai bus, tai nebus“, – sakė E.Stanionis.

Boksininkas taip pat atskleidė, kad prieš kovą turėjo gulti ant operacinės stalo ir net svarstė apie karjeros pabaigą.

„Prieš tai dar turėjau dvi operacijas, niekam nesakiau, slėpiau. Buvo labai sunkus etapas. Galvojau, kad gal būtų laikas baigti sportuoti. Buvau pasiklydęs tarp savo minčių. Buvau ne savimi visą laiką. Jeigu ne Robertas, būčiau grįžęs namo. Būčiau skridęs į kovą, bet tai būčiau daręs iš Lietuvos. Laimingas kovotojas – pavojingas kovotojas. Aš nebuvau tas pavojingas ir likus savaitei iki kovos apie ją negalvojau, norėjau namo. Buvau visiškai palūžęs emociškai. Žinau dėl ko, nežinau dėl ko“, – sakė Lietuvos žvaigždė.

Ar priežastis, kad jautėtės taip sunkiai, galėjo būti, tai, kad jūsų žmona turėjo tuo metu gimdyti. Jūsų laukė ne tik gyvenimo kova, bet ir gyvenimo įvykis?

Be abejo, turėjo kažkiek įtakos, bet su žmona šnekėjomės, ji sakė, kad bus stipri dėl mūsų, nors, aišku, ji liko viena, aš išvažiavęs. Toks buvo etapas. Realiai ji tarsi užsidėjo kaukę, mes abu užsidėjome kaukes ir gyvenome, kol viskas pasibaigs ir pamatysime. Turėjom tik vieną procentą, kad spėsiu, bet dabar jis padidėjęs ženkliai (šypsojosi E.Stanionis, kuris su žmona laukiasi šiomis dienoms turinčios gimti mergaitės).

Dėl to buvo sunku, bet susidėjo daug dalykų.

Kokias pamokas išsinešite iš šios kovos?

Vieną dalyką – reikėjo labiau klausyti trenerio ir mažiau sportuoti (šypsosi). Treniravausi labai daug, treneris buvo numatęs daugiau poilsio. Sportavau ženkliai daugiau nei siūlė treneris, nes norėjau viską atiduoti maksimaliai. Aš pats suprantu ir esu minęs ne viename interviu, kad persitreniruoti yra blogai, nes kenčia ir psichologinė būsena, kūnas neatsistato. Tiesiog ši kova man buvo labai svarbi asmeniškai. Deja, gal persitreniravau.

Aš vizualizavau šią kovą, žinojau, kad beveik nėra nenugalimų kovotojų, gal tik Floydas (Maywetaheris) ir Chabibas (Nurmagomedovas) yra du išskirtiniai. Galvojau apie karjeros pabaigą, nes buvo traumų ir tos kovos reikėjo laukti tiek ilgai, bet kai žengiau į areną ir ten pamačiau tiek daug lietuvių.

Tiek daug vėliavų, toks palaikymas. Aš jaučiauso kaip namie. Mūsiškių buvo labai daug, gal du, trys ar keturi šimtai. Jie perrėkė visą areną, buvo daug vėliavų. Jausmas buvo nerealus. Kai baigiau kovą, suvokiau, kad jiems esu skolingas dar vieną kovą, nors ir nežinau kaip bus. Tačiau atsirado vidinis jausmas, kad norėčiau jaunąjai kartai parodyti, kad net ir pralaimėjus gali grįžti stipresnis, o pralaimėjimas neturės įtakos.

Tiesiog norėjau, kad būtų kitas scenarijus, kad prieš kovą būčiau gyvenęs kitu jausmu. Taip, aš pralaimėjau, nemėgstu spekuliacijų kas būtų jei būtų, jaučiu didelę pagarbą Enniui, jis puikiai kovėsi.

Tiesiog norėjau išbandyti save ir tapti geriausiu. Kam kovoti su vidutinio lygio varžovais, geriau jau rizikuoti ir bandyti pasiekti daugiau.

Po kovos varžovas apsilankė ir gavo iš jūsų diržą, ar ne?

Visada taip būna. Jis būna nuotraukoms, o aš gaunu savąjį, kurį irgi parsivežiau, reikės kažkur padėti į rūsį (šypsosi), kol vėl netapsiu čempionu. Pasikalbėjome, viskas gerai.

Dar mačiau straipsnį, kad nepasirodžiau spaudos konferencijoje, bet man net nesiūlė. Aš galiu kaip vyras priimti pralaimėjimą, tikrai būčiau dalyvavęs spaudos konferencijoje. Aišku, man buvo pikta, bet tikrai būčiau norėjęs ateiti į spaudos konferenciją.

Ar pats galvojote, kad turėjote šansą kovoje?

Be abejo, šansų turėjau. Be abejo, jis yra talentas, tokių būna vienas per 20 ar 30 metų. Labai talentingas ir žiauriai geras kovotojas, bet žinojau, kad turiu valią, turiu charakterį, galiu nustebinti kitus, tai norėjau įrodyti. Deja, nepavyko, tikiuosi, kad galbūt kitą sykį.

Kaip jūsų akimis klostėsi taktiniai niuansai?

Jis smūgiavo ne tai, kad stipriai, bet labai tiksliai. Buvo labai tikslus. Jo ištiestų rankų ilgis. Mušdavo man džabu, aš laikiau distanciją, bet jis vis tiek mane pasiekdavo. Mano ištiestų rankų ilgis 173 cm, o jo – 188. Labai ilgos rankos, tai jo pranašumas. Treniravausi ir su didesniais, irgi su ilgomis rankomis partneriais, bet taip nebuvo. Ennisas smūgiavo labai tiksliai, yra labai greitas ir įvairus.

Buvo daug spekuliacijų dėl honorarų – ar turite, ką patikslinti?

Tai, kas rašoma žiniasklaidoje, esą aš gavau daugiau pinigų nei jis, tai tikrai ne. Taip nebūna. Jie nežino, kiek aš gavau pinigų, nors sakė, kad man permokėjo. Iš tiesų ši kova net nebūtų įvykusi, jei būtų reikėję derėtis dėl honoraro. Jis turėjo kovoti su Brianu Normanu, bet nesutarė derybose. O mano atveju, jie atsiuntė kontraktą ir viskas. Sakiau saviškiams, kad neitų į derybas, kad kovosime ir tiek. Tad spekuliacijos, kad ji gavo mažiau už mane yra visiška nesąmonė.

Kas toliau?

Pirmiausia, sulaukti savo vaiko gimimo. Tai Nr.1 (šypsosi).

O taip pat noriu jaunai kartai parodyti, kad viskas yra įmanoma. Mano ugnelė buvo kažkaip užgesusi, nes dvejus metus laukiau kovos, tada po kovos dar metus. Aš treniravausi, bet ugnelė buvo dingusi. Dabar ta ugnis vėl pradeda liepsnoti, atrodo, kad trykštu noru vėl grįžti į ringą.

Mano didžiausia svajonė būtų vėl susikauti Lietuvoje, esu skolingas savo sirgaliams kovą, nes visi kėlėsi 5-6 val. ryte stebėti kovos. Visa Lietuva kėlėsi, buvo labai smagu. Visi mane palaiko, o aš myliu visus ir darau tai dėl mūsų visų.

Kaip išvengti tokių situacijų, kai tekdavo laukti kovų taip ilgai?

Kaip sakoma, kai diržo nebeturi, tada gali pats galvoti ką daryti. Tai kažkiek palengvina padėtį, kovų turėtų būti daugiau. Bet kai priklausai kažkokiai bokso organizacijai, būna ir politinių dalykų, kažkas nori palaukti, kažkas ne, vis nesusitaria. Dabar viskas bus kitaip. Turiu pats būti pasirengęs psichologiškai, o kai nuspręsiu, tai nuspręsiu, nereikės laukti metų ar pusantrų. Viskas bus mano rankose.

Trenerio V.Bružo pastaba: „Tavo pajėgumas nėra nukritęs, nebus tiek jau daug norinčių su tavimi boksuotis. Duok, Dieve, kad būtų greičiau, bet aš toks optimistas nesu. Vis tiek visi žiūri, prieš ką nori kovoti. Tai rodo ir Egidijaus Kavaliausko pavyzdys. Bet duok, Dieve, kad tiek laukti nebereikėtų. Taip neturi būti bet kokioje sporto šakoje. Įsivaizduokite, kaip reikia boksuotis po dvejų metų pertraukos. Tai absurdas. Išeini iš psichologinės ir sportinės būsenos visiškai.

Be to, dar dėl emocinės būsenos – per tą laiką jaučiu kūnu sportininką, žinau, kad jis dabar nevažiuos ilgam į JAV, nuo šiol ruošis Lietuvoje, o ten vyks tik pačiai kovai, nes yra šeimos žmogus“.

E.Stanionis: „Savoje žemėje geriau ruoštis. Amerikoje daugiau tikrai nesiruošiu, galbūt savaitę ar dvi, bet šiaip tos stovyklos kainuoja labai daug pinigų, dar laiko zonos. Galbūt Europoje būtų geriau, bet JAV ir pasiskambinti sunku, nes kai pasikalbi ir eini į treniruotę, grįžus jau visi miega, o tada pats eini miegoti, eiti į treniruotę, o Lietuvoje kiti keliasi. Pabendrauti su savais lieka gal tik valanda.

Aišku, norėtųsi Lietuvoje turėti kokią nors gerą salę. Dabar tokios nėra, bet gal kažką sugalvosime.

Kitiems galbūt naudinga išvažiuoti į užsienį ir ruoštis drausmingai, bet aš ir taip turiu discipliną, to niekas iš manęs neatims. Man visada sportas ir poilsis po jo yra pirmenybė. Tad esu apsisprendęs nuo šiol ruoštis Lietuvoje, gal kartais dėl partnerių Europoje, bet ilgam išvykti nebeplanuoju, nes nebegaliu“.

Olimpinės žaidynės po trejų metų Los Andžele? Ar jos yra jūsų horizonte?

Ne.

Trenerio V.Bružo pastaba: „Dabar nėra, bet juk nežinai, kad bus po trejų metų.“

E.Stanionis: „Ne jau“.

Ką galima būtų patobulinti pasirengimui Lietuvoje?

Didžiausios išlaidos būtų atsiskraidinti partnerius ir jiems mokėti atlyginimus, parūpinti pragyvenimą. Viešbutyje neapgyvendinsi, nes reikia skalbyklių, nors pats gyvenau be skalbyklių, nešdavau pats, bet tai nėra gerai.

Kai pasveri finansus, JAV ir pats moki už pragyvenimą, ir dar moki partneriams. Jei esi čempionas, turi mokėti partneriams, tai nerašyta taisyklė. Tad visiška nesąmonė, geriau paskaičiavus Lietuvoje gal net pigiau būtų ruoštis.

Aišku, reikėjo atvažiuoti anksčiau dėl spaudos konferencijų, reklamos.

Sykį pagalvojau, kad kaip būtų nuostabu kovoti „Žalgirio“ arenoje. Atvažiuočiau 20 val. vakare, padaryčiau apšilimą, būčiau išsimiegojęs savo lovoje. Būtų nerealu. Tikiuosi, kad tai taps realybe.

Ar ta kova Lietuvoje galėtų būti su Egidijumi Kavaliausku?

Visko gali būti.

Kada?

Kaip sakoma, pamatysime.

Reikia abiejų sutikimų, dar ir vadybininkų susitarimų. Žinau, kad ir Egis nori tokios kovos. Ir mes neprieštaraujame, ir jis neprieštarauja. Būtų įdomu.