Į kelionę po Lietuvą – pavymui raganoms ir velniams: kur verta apsilankyti per Heloviną

Po rudens lygiadienio naktys tapo ilgesnės už dienas, artėjant žiemai stojo vėlių metas. Bet ar tai gali sulaikyti nuo kelionių? Velniais aplipę malūnai, laumių knibždantys ežerai, šokančių raganų trypiami piliakalniai, neramių dvasių aimanos…

Jeigu kelią po tokią Lietuvą, jos dvarus, miestus bei miškus jums diktuotų ne navigacinė sistema ar žemėlapis, o legendos, padavimai, pasakojimai apie mitines būtybes? Ar išdrįsite leistis į kelionę, įsiklausant į paslaptingus šnabždesius – apie bažnyčios požemių mumijas su tebeaugančiais plaukais, raganų sostus ir kitą velniavą? Tik dėl viso pikto turėkite kišenėje gintaro ar veidrodėlį – pamatysite, pravers.

Beje, šios kelionės metu nesiūlysime sukti į kapines, fortus, žudynių vietas, bunkerius, mauzoliejus ar kriptas, kurių sienos tiesiogiai pažymėtos mirties. Tačiau neaplenksime požemių, dvarų, raganų ir velnių susibūrimo vietų bei kitų mistinių stotelių.

Sakoma, Lietuvoje yra daugiau kaip 400 gamtos objektų, vienaip ar kitaip siejamų su velnio vardu. Turbūt žymiausi – velnio neštas ir pamestas riedulys Puntukas bei Velnių muziejus Kaune. Beje, žinojote, kad į pastarąjį atnešus velnio skulptūrėlę, vienintelę pasaulyje ekspoziciją galima apžiūrėti be bilieto?

Velniškos puotos. 40 metrų gylio dauba Trakų r. laikoma ne tik vienu iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų, bet ir vienu mistiškiausių – pasakojama, kad čia yra prasmegusi bažnyčia, o vidurnakčiais puotas iki šiol tebekelia velniai. Užsukantys į netoliese esančią Velniaduobės „sesę“ Strėvos įgriuvą negali nepamatyti iš žemių kyšančios karčemos stogo – joje, pasirodo, irgi mėgdavo ošti velniai.

Nuodėmių maišas. Baltų mitologijos parke Kretingos r. velniai karaliauja Požemio rate. Čia su maišu jūsų nuodėmių laukia raguotas Pykuolis.

Miltuoti kipšai. Dar nuo „Velnio nuotakos“ laikų visi žino, kad velniai mėgsta apsistoti malūnuose. Jeigu jau malūno sparnai sukas be vėjo, taip ir žinok, kad čia nagus prikišę kipšai – kaip kad Šeduvos malūne (Radviliškio r.), taip ir vadinamame Velnių malūnu. Ginučių vandens malūne Ignalinos r. vietinis velniukas niekaip neduoda ramybės apsistojusiems malūnininko apartamentuose.

Pelkių sargas. Be abejo, velniūkščių knibžda ir pelkėse. Žygiuojant Šeirės pažintiniu taku aplink Platelių ežerą prieisite pelkėjantį Piktežerį – jo prieigas saugo medinė velnio skulptūra. Pasakojama, kad čia yra į dugną nugarmėjęs ne vienas kryžiuotis, ir neramios jų vėlės vis klaidina, vilioja savo glėbin pavienius praeivius.

Kitą velnią vis erzino Nemunaičio bažnyčios varpų skambesys, nedavęs pelkėje rytais ramiai snausti ar po sočių valgių dantis rakinėti. Griebė jis vieną naktį didelį akmenį, kuriuo nulėkęs prie bažnyčios ją sugriauti norėjo. Tačiau neįvertino savo jėgų ir pakeliui, ties Vangelonimis, užklupo velnią rytinis gaidžio giedojimas. Trenkė jis tą akmenį ir akis išdegęs nulėkė į savo pelkę slėptis, niekaip netilpdamas savo kailyje iš pykčio. Sulaukė nakties ir išėjo gyventi į tolimesnes pelkes, kur nesigirdėjo bažnyčios varpų skambesio, o gražuolis akmuo – didžiausias Dzūkijoje – taip ir liko Vangelonių kaime (Alytaus r.).

„Raganos ir velniai – tai viena šutvė. Tačiau susivienija jie tik tada, kai žmogui reikia ką pakenkti, o šiaip jau amžinai riejasi ir stengiasi vienas kitam akis apdumti, ypač kortuodami“, – bylojama Raganų kalne Juodkrantėje. Raganų kalnui šiemet – 100 metų, jis įkurtas ypatingoje kopoje, kur XIX a. ir XX a. pr. lietuvininkai mėgo švęsti Jonines. Pasakojama, kad šią vietą buvo pamėgę ir raganos su velniais. Net pati raganų deivė Ragė apsilankydavusi čia metiniame sąskrydyje.

Gamta taip surėdė, kad kalnas turi šviesiąją ir tamsiąją puses, taigi ir daugiau nei 80 skulptūrų ekspozicija buvo įrengta prisitaikant prie vietovės. Saulėtoje pusėje meistrai įkurdino pasakorių, kuris pasakoja įdomiausias legendas apie milžinę Neringą ir Naglį, Perkūną ir Bagpūtį, Eglę žalčių karalienę bei dvylika brolių juodvarniais lankstančių. Tamsiojoje kalno pusėje užeina migla ir prasideda velniava: raganos, laumės, slibinai, velniai ir pats pragaro valdovas Liuciferis. Tik nusileidus stačiu skardžiu žemyn, užgieda gaidžiai, išbaidydami šmėklas, užgroja kaimo muzikantai, vaikų laukia supynės, laipynės, čiuožyklos.

Vadinamasis „Raganų kalnas“ yra ir Daugyvenėje (Radviliškio r.) – legendos byloja, kad ant Raginėnų piliakalnio laumės gyvenusios ir raganos su velniais šėldavusios, velnių „veseles“ keldavusios. Įdomiausia, kad žmonės, norėdami raganas palenkti savon pusėn, degtinę virdavo ir ją ant kalno nešdavo.

Raganų medžiai

Dabartiniame Rambyno regioniniame parke, Vilkyškių miške kadaise buvo raganų buveinė. Jos sulėkdavo, susmeigdavo šluotas prie eglės ir eidavo vilioti jaunuolių. Viena daili raganaitė įsimylėjo žavų jaunuolį ir pamiršo laiku sugrįžti. Kai ketino skristi – šluota jau buvo sužaliavusi. Iš jos išaugusią 18 kamienų eglę imta vadinti Raganų egle. Šis spygliuotis, kerojantis Pagėgiuose, net buvo išrinktas Lietuvos metų medžiu. Šalia jos organizuojamos teatralizuotos ekskursijos su žaidimais, legendomis ir ateities būrimais runomis.

200 metų storiausias Lietuvos uosis, augantis Platelių dvaro parke, Žemaitijos nacionaliniame parke, taip pat pavadintas raganų garbei Raganos uosiu. Pasakojama, kad uosio liemenyje esąs įstrigęs duonos kepalas, kai ragana, jį atėmusi iš mergaitės, įpuolusi į medį gaidžiui užgiedojus. Kiti dar tvirtina, esą raganos šį uosį mėgstančios ir čionai gūdžią naktį susirenkančios pasitarti.

Į raganų medžioklę

Raganų eglė įkvėpė Pagėgių krašto turizmo informacijos centrą pasiūlyti turistams įdomią atrakciją – programą suaugusiems ,,Raganų kūjis18+“. Dalyviai pakviečiami į raganų medžioklę – pagal parengtą scenarijų burtų traukimo būdu išrinkti personažai įsikūnija į teisėjų, raganų, budelių vaidmenis ir atlieka raganos teismo procedūrą, paremtą pagal Prūsijos istorijos laikų tikrus faktus.

Raganų šiupininė

„Labai seniai, kai pasaulyje dar nebuvo Šatrijos kalno, gyveno raganos ir velniai. Jie buvo piktuoju. Velniai sugalvojo ir pasistatė kalną, kad būtų matyti visas kaimas. Ant jo užkėlė du didelius katilus ir pripylė dervos. Raganos pamatė tą kalną ir panoro ją atimti iš velnių. Atskrido jos pas velnius ant kalno ir sako: „Atiduokite mums tą kalną, mes neturime kur šokti per Jonines“.

Velniai nenori atiduoti ir sako: „Jums kalną atiduosime tik po šimto metų“. Raganos supyko ir pavertė visus velnius medžiais. Raganos ir katilus nusviedė nuo kalno. Ten, kur greta dabar yra du kalniukai, tai apvirtę katilai. Raganos Joninių naktį atskrenda ant kalno ir šoka, šluotas apžergusios, o velniai, paversti medžiais, liūdnai žiūri į jas. Nuo laukuose sukūrentų pelenų kalnas padidėjo, o jo viršūnė nupliko nuo ugnies.“

Ant šio, lankomiausio Telšių rajono Šatrijos piliakalnio, rengiama edukacija „Raganų kerai“, kurios metu kūrenamas laužas, garbinama duona ir verdama raganų šiupininė – kiunkė.

Rupūžės šokolade

Šio „skanėsto“ galima paragauti tik nuo pernai metų Utenos rajone veikiančiame vieninteliame Lietuvoje Raganų muziejuje. Čia – ir raganaičių kolekcija, ir raganų pojūčių zona, ir raganiškos vaišės su firminiu raganų pyragu ir „Rūpužėle šokolade“, ir kūrybinės dirbtuvėlės. Raganų ekspozicija veikia ir Vilkyškiuose (Pagėgių sav.).

Laumių virtuvė

Lankant vieną populiariausių 2019 m. takų – atnaujintą Mūšos tyrelio pažintinį taką (Joniškio r.), pakeliui užsukti kviečia ... Laumė, siūlanti žiemgališkos laumės košės. Pati sako, kad verda ją iš vabalų, varlių, gyvačių, tačiau patyliukais išduoda, kad į katilą beria juodųjų žirnių, deda mėsos. Žygyje Jurkiškio upelio pažintiniu taku Asvejos regioniniame parke (Molėtų r.) taip pat gali lydėti laumės ir ne tik įtraukti į veiklas, bet ir pavaišinti laumių blynais.

Net keli miestai mūsų šalyje galėtų būti paskelbti „lietuviškuoju Tvin Pyksu“. Netikite? Pristatome jums mistiškąjį Kauno, Kėdainių, Biržų, Panevėžio, Platelių bei Palangos veidą.

Ekskursijos krematoriume? Taip!

Temines ekskursijas galima užsisakyti ne tik didžiųjų miestų kapinėse. Turai galimi ir Kėdainių krematoriume – susipažinti su krematoriumo veikla, ritualinio kremavimo įranga, procesu, eiga ir trukme. Šiame krematoriume vyksta ir menininkų parodos.

Istoriškai palaikų deginimo paprotys baltų žemėse įsigalėjo V m. e. a. Dabartinės Lietuvos teritorijoje palaikai buvo deginami iki XIII a., o kai kuriose vietovėse net iki XIV a. Istorikai rašė, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjusi savo aukurą. Ten degindavusi mirusių šeimos narių ir artimųjų palaikus su brangiais drabužiais, žirgais ir jų balnais.

Lietuviškoji atlantida

Per Vėlines kapinės Lietuvoje tradiciškai nušvinta žvakelių šviesa. Vieninteliame Margionių kaime Dzūkijoje tebėra išlikęs paprotys kapinėse susiburti prie laužo. O Kaune Visų Šventųjų dieną žvakių liepsnelės užlieja Laisvės alėją renginio „Sielų upė“ metu.

Beje, jei susiplanuosite kruizą Kauno mariomis, nepamirškite, kad plauksite virš kelių šimtų jų dugne esančių sodybų. 1959 m. pertvenkus senąją Nemuno vagą, susiformavusio vandens telkinio dugne atsidūrė daugiau nei 30 kaimų. 20 metrų pakilęs vanduo užtvindė kaimus ir sengires, šulinius, kapus ir kadaise garsius Velnio tilto ir Velnio pirties akmenis, kėlusius pavojų Nemunu plaukusiems sėlininkams. Visa tai atsidūrė marių dugne, todėl jos kartais dar vadinamos „Lietuviška Atlantida“, o užlietų kaimų gyventojai – dugniečiais.

Ežere – skulptūra iš kapinių

Kad nardytojai mėgsta apžiūrinėti povandeninį Galvės ežero pasaulį, žino daugelis. Tačiau ne ką mažiau intriguojantis yra didžiausias Žemaitijoje Platelių ežeras. Jame – ne tik nardytojus mėgėjus masinančios XVI a. tilto polių liekanos, bet ir „Gelmių mergelė“. 12 metrų gylyje esanti sėdinčios moters skulptūra buvo siejama su legenda apie Boną Sforzą, tačiau išties tai – skulptoriaus Aloyzo Toleikio 1972 m. sukurtas paminklas vienai staiga mirusiai studentei. Jis stovėjo kapinėse Šiauliuose, tačiau vandalų buvo išniekintas – nulaužta ranka, nuskelta nosis.

Nardymo mėgėjų klubo „Oktopusas“ nariai sugalvojo skulptūrą nuleisti į Platelių ežero dugną ir įtraukti ją į nardymo maršrutų sąrašą. Taip pat nardant Platelių ežere galima apžiūrėti nardančių vienuolių palaimintą kryžių, 8 metrų gelmėje tebegulinčias prieš keletą metų katastrofoje sudužusio sraigtasparnio liekanas bei 2004 m. nuskendusią jachtą.

Pragaro vartai

Netikėtai atsiveriančios smegduobės, praryjančios ir gyvulius, ir daugiaaukščius. Atrodytų, tokios istorijos gali nutikti tik mistiškiausiose pasaulio vietose. Iki šiol nematytas Biržų veidas pristatomas edukacinėje programoje „Microhistory. Mistiniai Biržų skoniai“. Programos metu porinamos šešios paslaptingos istorijos, kadaise nutikusios Biržuose, o vakarienės akcentas – prie kiekvienos istorijos priderintas vis kitoks gurmaniškas alaus bei užkandžių duetas.

Be to, Biržų rajone, Juodelių kaime, galima aplankyti Velniakalnį. Yra žinoma legenda, kad vienas neturtingas Rinkuškių gyventojas atėjo į Velniakalnį lobio ieškoti. Kasė duobes, kai iš vienos išlindo velnias. Jis ir sako rinkuškiečiui: jei nori praturtėti, griebk už rago, pasuk šešis kartus prieš laikrodžio rodyklę ir timptelėk už barzdos. Žmogus taip ir padarė. Pradėjo jam plaukti turtai.

Dabar Velniakalnį puošia net šešios velnio skulptūros. Čia gali sutikti kalno šeimininką su pilimi virš galvos ir lobių skrynia po kojomis, kostiumuotą velnią, pasiruošusį šokiams ir iškilmėms- su smokingu, kalną puošia ir velnio pati- gražuolė ilgakasė velnienė, o dar šelmiškas velniūkštis priešais piliakalnį rodo, kieno čia karalystė. Tikra velniava.

Nuo šermenų stalo

Dabar tikriausiai jau niekas nebeatmena, kodėl firminis Panevėžio patiekalas pavadintas pagal prasmegusio dvaro bajorą. Pasak senos legendos, Čičinskas buvo labai piktas ir žiaurus, be atvangos kankindavęs savo pavaldinius. Kartą Čičinskas užsigeidė pastatyti rūmus ir liepė baudžiauninkams rieškutėmis sunešti žemių kalną. Siekdamas praskaidrinti savo dienas jis liepdavo mergoms lipti į medį ir kukuoti kaip gegutės, kol jis į jas šaudydavo.

Kiti pasakoja, kad Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Visi aplinkiniai gyventojai su palengvėjimu prisimena to pono mirtį. Tą Kalėdų dieną iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir užmušė bejojantį baisųjį poną. Žmonės norėję jį palaidoti, bet žemė jo nepriėmė, vis išmesdavo ant viršaus. O dvaras ėmė skęsti atsivėrusioje kalno pelkėje ir pamažu grimzdo net septynerius metus. Piliakalnio viršūnėje iki šiol likusi duobė. Pasak vietinių gyventojų, žmonės iki dabar naktimis girdi iš daubos giedant gaidžius, baubiant jaučius ir visokiausius kitus keistus garsus.

Panevėžio restorane „Čičinskas“ galima ne tik paragauti jau pusšimtį metų kepamo kepsnio tuo pačiu pavadinimu, bet ir perskaityti ant jo sienų iškaltą legendą bei pamatyti siaubo iškreiptus Čičinsko pavaldinių veidus.

Kaimyniniame Kupiškio krašte jau prieš 150 metų buvo gyva tradicija susirinkusius į laidotuves vaišinti bandelėmis su padažu. Jos taip ir buvo vadinamos – „pagrabinėmis bandelėmis“. Adomynės dvare galima ir šiandien sudalyvauti šių bandelių, gavusių ir tautinio kulinarinio paveldo sertifikatą, kepimo edukacijoje.

Įkalintos vėlės

Viloje „Anapilis“, kur dabar veikia Palangos kurorto muziejus, XIX a. pr. priklausė paskutinio Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinai grafienei Sofijai Tiškevičienei. Nuo jos vardo vila ilgą laiką buvo vadinama „Sofijos“ vardu. Palangiškių legenda byloja apie vilos savininkės S. Tiškevičienės pomėgį kviesti vėles. Esą grafienė virš palėpės buvo įsirengusi slaptą „veidrodžių“ kambarį, kur iškviestos vėlės nebegalėdavo iš jo ištrūkti ir grįžti į savo pasaulį. Taipogi kalbama, kad viloje vaidendavosi pačios Sofijos ir jos pasikorusios tarnaitės vėlės. Vietiniai gyventojai vilą aplenkdavo ir dėl iš ten sklindančių vėjo vargonų skleidžiamų garsų. Yra pasakojama, jog grafienė Sofija Tiškevičienė buvusi silpnos sveikatos ir vos tik pasijausdavo blogiau, eidavo klausytis vėjo vargonų skleidžiamų garsų, kurie jai padėdavo nusiraminti.

Juodasis vaiduoklis

Retas kuris iš Klaipėdos grįžta be nuotraukos su Juoduoju vaiduokliu – viena įspūdingiausių ir šiurpiausių skulptūrų Lietuvoje. Pasakojama, kad XVI a. Klaipėdos pilies sargybinis Hansas staiga išvydo vaiduoklį. Šis įspėjo, jog miestui gali pritrūkti grūdų ir malkų, o po to taip pat netikėtai pradingo rūke. Todėl šis kraupus vaiduoklis laikomas ne bloga lemiančiu, o, atvirkščiai, sėkmės simboliu.

Jei Lietuvos pilių bei dvarų sienos prabiltų, šiurpuliukus keliančių jų praeities liudijimų galima būtų klausyti ne vieną naktį...

Į sieną įmūryta širdis

„Paskutinis Karpių dvaro valdytojas Benediktas Karpis, būdamas penkiolikos-šešiolikos metų, be proto įsimyli skalbėją. Jie slapta susitikinėja baltoje pavėsinėje dvaro parke. Kartą skalbėja dingsta, ir jos niekas daugiau niekada nemato. O Benediktas užsidaro savo kambaryje ir dešimt metų su niekuo nebendrauja. Pikti liežuviai kalba, kad tai jo tėvas Eustachijus Karpis tam, kad būtų išsaugota šeimos garbė, liepė nužudyti merginą, o jos širdį išplėšti iš krūtinės ir įmūryti į Benedikto kambario sieną. Kasmet, liepos 23 d., kai buvo nužudyta skalbėja, jaunuolių sielos susitinka ir šoka. Nes ten, kur jo širdis, bus ir jos, ir taip bus amžinai“, – laidoje „Aplink Lietuvą“ vieną iš tamsių istorijų pasakojo Joniškėlio kraštotyrininkas Viktoras Stanislovaitis, vedantis naktines ekskursijas po Karpių dvarą (Pasvalio r.). Jos – tikrai nesilpnų nervų turistams, nors yra vienos iš pačių populiariausių.

Anapusinė meilė

Iš Ukmergę juosiančio dvarų žiedo savo istorija išsiskiria Renesanso epochos Siesikų pilis. Dažnas priklydėlis čia iškart teiraujasi, kur tas bokštas? Yra pasklidusi legenda, kad Utenos kunigaikštis Daumantas jau garbiame amžiuje vedė jaunąją Halšką, garsėjusią savo grožiu. Kol jis medžiodavo, Halška stūmė pilyje savo dienas vieniša. Kartą ji susipažino su kunigaikščio numylėtiniu Ostiku ir pamilo jį. Kai Daumantas įsimylėjėlius užtiko, Halšką gyvą užmūrijo pilies bokšte, o Ostiką, surakintą grandinėmis, įmetė į kalėjimą. Sakoma, rudens naktimis ežere prie pilies ir šiandien galima pamatyti valtį su besiirstančiais įsimylėjėliais, bandančiais pabėgti nuo kalaviją iškėlusio riterio. Kai šis juos pasiveja, abi valtys prasmenga vandens gelmėje.

Svečiuose pas pilies vaiduoklį

Bloga ta pilis, kurioje nesivaidena. Viešėdami Panemunės pilyje, apie vietinį vaiduoklį tikrai išgirsite. O gal atkreipsite dėmesį ir į mįslingą šešių metrų gylio rūsį pietvakariniame bokšte. Pasak legendos, ši patalpa kadaise buvo naudojama kaip karceris – į jį patekdavo pilies šeimininkams prasikaltę baudžiauninkai, kurie žemyn būdavo nuleidžiami virvėmis. Jų gyvybė buvo palaikoma sausos duonos kriaukšle ir vandeniu.

Norėdami labiau įbauginti nelaimėlius, į vidų dar ir žiurkių įleisdavo, kad šie užmigti negalėtų ir greičiau palūžtų, o atlikę savo bausmę būtų nuolankūs ir paklusnūs. Jie garsiai vaitodavę, tačiau aimanų lauke nesigirdėjo, nes kalėjimo anga buvo užritinama akmeniniu dangčiu. Pasakojama, kad ilgiausia bausmė trukusi tris mėnesius. Dar ir dabar galima girdėti, kaip naktį aplink pilies sienas garsiai klykauja apuokai, o požemiuose vaitoja dienos šviesos taip ir neišvydusių baudžiauninkų kaukolės.

Rauda per pilnatį

Po vieno mūšio į pilį kunigaikštis Kęstutis parsigabenęs daug jaunų belaisvių kryžiuočių, uždaręs rūsyje po didžiuoju pilies bokštu. Balanda, Kęstučio dukra, belaisviams nešdavusi maisto. Pamilo kunigaikštytė jauną gražų riterį, o šis gražuolę mergelę. Užsirūstinęs kunigaikštis liepė nužudyti riterį, o dukterį prakeikė. Naktimis, kai pro debesis pasirodo pilnatis, pasigirsta graudi rauda. Tai iki šiol rauda nelaimingoji Balanda. Nuo to laiko žmonės ėmė tą pilį vadinti Raudone (raudojimas).

Jei stabtelsite prie šios pilies, parke suraskite Beždžionkalnį. Likęs pasakojimas, kad vienas iš pilies šeimininkų taip mylėjo savo augintinę beždžionėlę, kad jai mirus liepė supilti ant kapo kalvelę.

Užkeikta skrynia

Trakų pilis, pasak legendos, pastatyta ant uolų, kuriose tebegyvena krivių krivaitis – jis pasitinka paskenduolius ir klausinėja jų apie gyvųjų pasaulį. Trakų karaimai pasakoja, kad Galvės ežero giliausioje vietoje, jau daugiau kaip 500 m. metu guli paskandinta kaustyta geležimi skrynia, pilna brangenybių. Mėnulio pilnaties naktį skrynia lėtai pakyla į ežero paviršių ir siūbuoja ant bangų iki pirmųjų saulės spindulių, o užgiedojus pirmiems gaidžiams vėl nugrimzta į ežero dugną. Niekas jos ištraukti negali, nes skrynia yra užburta žynių.

Kankinimų rūsys

Didžiausioje iki šių laikų Lietuvoje išlikusiame Pakruojo dvaro komplekse, senoviniame svirno rūsyje veikia vienintelis Lietuvoje Baudžiavos laikų bausmių muziejus. Jame, apšviestame blausia viduramžių požemių šviesa, skambant grandinių žvangesiui, galima iš arčiau bausmių įrankius ir įrenginius. Čia kartais net už smulkų prasižengimą kadaise pakliuvę baudžiauninkai būdavo mirtinai nukankinami arba visam gyvenimui suluošinami. Tuo pasirūpindavo žiaurusis dvaro savininkas baronas Hermanas fon Ropas, negailėdavęs nei moterų, nei vaikų. Bausmių rūsyje tebesklinda ramybės nerandančių dūšių istorija.

Pabaisa su gaidžio galva ir driežo uodega

„XVII a. ant vienos iš Vilniaus kalvų stovėjo tvirtas gynybinis bokštas (bastėja). Ten miestiečiai ėmė pilti šiukšles, kurių dvokas pažadino požemiuose tūnojusią pabaisą. Vaikščioti toje vietoje darėsi nesaugu – ėmė dingti žmones, ypač vaikai ir jaunos mergelės.

Mokyti Vilniaus jėzuitai išaiškino, jog ten gyvena milžiniškas baziliskas – pabaisa su milžiniška gaidžio galva, varlės akimis ir gyvatės uodega. Baisiausia šio siaubūno galia – mirtinas žvilgsnis. Nebuvo Vilniuje ir jo apylinkėse žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie baziliską. Daug drąsuolių kūrė planus, kaip susidoroti su tuo siaubūnu, grąžinti miestui ramybę, o sau pelnyti garbę ir laimę. Vienas jų – kuklus amatininko mokinys. Jis mokytiems vyrams pasiūlė padaryti taip, kad baziliskas pats save nugalabytų“.

Taip prasideda viena žymiausių Vilniaus legendų apie būtybę, sakoma, tebegyvenančią Vilniaus požemiuose. Nuo jos apsisaugoti gali tik pakišęs veidrodėlį – kad pati savo žvilgsnio išsigąstų. Jei iki šiol ant Vilniaus gynybinės sienos bastėjos tik skirdavote pasimatymus, prie progos nusileiskite ir į požemius – ten išties galima sutikti pabaisą su gaidžio galva ir driežo uodega. Ši legenda pasakojama ir ekskursijose vaikams bei prikelta sostinės Pasakų parke.

Klounų kapinės

Ar vaikščiojote po Vilnių sutemus? Vadinamieji vaiduoklių turai tampa geidžiamiausi ne tik užsienio turistų, bet ir pačių lietuvių. Kur sostinėje yra Šėtono namas? Kurios bažnyčios rūsiuose buvo aptikta daugiausia mumijų, tarp kurių – ir kūdikį laikančios moters griaučiai su tebeaugančiais plaukais? Ko ieško didikų šmėklos, išlendančios, kai miestas užmiega?

Įdomu, kad kai kurios šiurpnakčio ekskursijos pritaikomos ir vaikams – miestą gaubiant tamsai landžiojama po slaptus miesto kiemelius, rūsius ar net parkus pasišviečiant žvakėmis ir ieškant praeities pėdsakų. Kur dirbo miesto budelis? Kas dabar stovi toje vietoje, kur anksčiau buvo aktoriams ir klounams skirtos kapinės? Beje, tokių ekskursijų pabaigoje vaikai įprastai pavaišinami saldumynais – kad išgirstos tamsios istorijos nesutrukdytų užmigti.

Kauno Nesė

Teminėse sutemų ekskursijose prikeliami ir Kauno senamiesčio vaiduokliai su paslaptingai po Kauno pilies žemėmis prasmegusia karalienės Bonos Sforcos kariuomene, požemiais. Gidu po Kauną gali būti ir ... dvasia. Naujausia mitinė Lietuvos būtybė taip pat yra iš Kauno! Kauno Nese pakrikštytas žvėris pristatytas ruošiantis Europos Kultūros Sostinės 2022 renginiams.