Į Keniją sugrįžę Eglė ir Sorenas Hansen – apie išsipildžiusias svajones ir patirtus sukrėtimus

„Pirminės, prieš metus suplanuotos ir patvirtintos, kelionės tikslas buvo dvi savaites Indonezijoje skirti Borneo salos orangutanams. Tačiau rudenį Sorenas išėjo iš darbo kompanijoje „Coca-Cola“, kur praleido dvidešimt penkerius metus, – Eglė džiaugiasi, kad dabar vyras turės daugiau laiko jų kuriamai kelionių bendrovei „Adventure Tailors“. – Mes nusprendėme iš Šanchajaus grįžti į pačių pastatytus namus Nairobyje. O kol konteineriai su daiktais keliavo iš Azijos į Afriką, mėnesį tyrinėjome Indoneziją.“

Šios šalies salos Eglę ir Soreną jau seniai viliojo ne tik nuostabaus grožio paplūdimiais, bet ir turtinga laukine gamta, išskirtiniais gyvūnais – varanais ir orangutanais. Atsiradus laiko jiedu nutarė pirmiausia aplankyti Rinčos ir Komodo salas: jose galima pamatyti didžiausius šiuo metu pasaulyje gyvenančius driežus – Komodo varanus.

„Rinča mums priminė filmą „Juros periodo parkas“. Ten gyvenančius varanus norisi vadinti Komodo drakonais, nes toks apibūdinimas, mano akimis, jiems labiau tinka. Tai – šių dienų dinozaurai. Labai įdomūs gamtos kūriniai: kūnas – krokodilo, galva – pitono, juda kaip driežai, nuodingi ir grobuoniški kaip dinozaurai. Gyvos fosilijos! – šie gyvūnai Eglei padarė stiprų įspūdį. – Pasirodo, Komodo gyventojai varanus vadina ora – žemės krokodilais ir pasakoja nuostabią legendą, kad seniai seniai žmogus ir varanas buvo giminingi. Beje, vietiniai su šiais gyvūnais ir dabar gyvena taikiai.“

Tokių varanų likę tik Komodo nacionaliniame parke, apimančiame kelių salų teritoriją. Tarp salų jie migruoja plaukdami. Pasak Eglės, pastarųjų dvejų metų duomenimis, ten gyvena apie 2800 šių keistų individų.

„Varanus matėme ne tik prie parką saugančių reindžerių posto virtuvės, kurios kvapai juos vilioja, bet ir gamtoje, – pasakoja. – Būti netoli jų – gana baugu. Varanai taip susitapatinę su reljefu, kad sunku greitai juos pastebėti. Be to, jie yra mažai prognozuojami, todėl išeiti į gamtą be ilgo dvišakio pagalio labai pavojinga. Kodėl gali apsaugoti būtent toks ginklas? Manoma, kad ilgas dvišakis jiems asocijuojasi su jų pačių liežuviu. Matydami tokį pagalį varanai vengia artintis prie žmogaus. Visgi saugiausia šiuos dinozaurus stebėti būnant šalia jų ar iš nugaros, nes jie negali judėti atbulomis. Bet kokio gyvo padaro prisiartinimas iš priekio jiems sukelia agresiją, todėl varanai dažnai puola. Jų seilės ypač nuodingos – nužudo bet kokio dydžio gyvūnus, tad padaromos žaizdos – mirtinos.“

Eglė su Sorenu nemalonumų nepatyrė, o nuotraukos liudija, kad pavyko prie šių keistų gyvių prisiartinti gana arti.

Po susitikimo su milžiniškais ropliais nuotykių ieškotojai patraukė į Borneo salą pas orangutanus. 

„Gyvendami Afrikoje su Sorenu stebėjome ir fotografavome šimpanzes bei kalnų gorilas. Seniai norėjome pamatyti ir orangutanus – žmogui genetiškai artimiausius Azijos primatus, – pasakoja. – Mudviejų kelionės į laukinę gamtą siekiant fotografuoti specifinius gyvūnus ar paukščius dažniausiai virsta ekspedicijomis, nes joms reikia specialiai ruoštis, išsamiai planuoti ir rinktis vietos partnerius, išmanančius laukinės gamtos ir fotografijos specifiką.

Kelionės pas orangutanus planą koregavome tris kartus: keitėme vietas, metų laiką, žmones.

Paskutinio scenarijaus dėlionė pradėta prieš daugiau nei metus Šiaurės Indijoje, Himalajuose, beieškant snieginio leopardo. Ten netikėtai susipažinome su indų kilmės fotografu iš Singapūro JP Bojanu. 2017 metais „National Geographic“ jis pripažintas geriausiu laukinės gamtos fotografu. Jo ryšiai su Indonezijos Tandžungputingo nacionalinio parko reindžeriais ir orangutanų tyrėjais padėjo mums galutinai susidėlioti būsimos ekspedicijos detales ir tinkamai pasirengti.

Po Borneo džiungles dvi savaites keliavome su kitu laukinės gamtos fotografu – senu draugu iš Pietų Afrikos Respublikos Ianu Johnsonu. Žygio pabaigoje prie mūsų netikėtai prisidėjo ir JP Bojanas. Turėjome laiko ne tik susipažinti, bet ir stebėti, kaip jis mato, mąsto ir komponuoja savo kadrus. Nepakartojama patirtis!“

Eglė laiminga, kad pagaliau išsipildė svajonė pamatyti ir nufotografuoti orangutanus. „Kokios jų akys – kaip žmonių! Kai esi šalia – jauti ne žvėries buvimą, o kur kas daugiau... Šių būtybių veido mimika ir gestai yra labai išraiškingi. Jos geba reikšti emocijas, – fotografę šie primatai pakerėjo. – Orangutanai labai jautrūs, baugštūs, visai neagresyvūs, retai dauginasi, gali išgyventi depresiją, turi puikią atmintį, puikiai mėgdžioja, atkartoja žmogiškus dalykus. Nustebino, kad tokie panašūs į Homo sapiens!“ 

Laukinėje gamtoje gyvenantys orangutanai neprisileidžia žmonių. Prie Eglės su Sorenu ir jų bendražygių priartėdavo tik tie, kurie yra neseniai paleisti iš globos centrų atgal į džiungles ir dar atsimena ryšį su žmogumi.

Keliautojai Indonezijoje patyrė ne tik gražių emocijų. Juos sukrėtė iškirstų džiunglių ir vietoj jų atsirandančių palmių plantacijų vaizdas. „Orangutanai – miško žmonės. Be didelių medžių jie neišgyvens, – jaudinasi Eglė. – 2016 metais šie unikalūs gyvūnai buvo įtraukti į pasaulio raudonąją knygą kaip labai sparčiai nykstantys dėl žmonių veiklos. Liūdna, kad Indonezijos valdžia neskiria reikiamo dėmesio retiems gyvūnams išsaugoti. Ten stipriausios iniciatyvos kyla iš tarp vietos žmonių, jie kuria natūralios gamtos saugojimo fondus. Indonezijos salos kenčia ir dėl didelio vandenyne plaukiojančio plastiko šiukšlyno. Gamtosaugos bėdų čia nemažai...

Tačiau primatais labai susižavėjome! Tikiuosi, ten dar ne kartą grįšime.“

Jau keleri metai Eglė dirba prie naujos knygos apie laukinę gamtą: aprašo ir savo nuotraukomis iliustruoja nepamirštamus susitikimus su laukiniais, dažnai nykstančiais gyvūnais natūralioje jų aplinkoje. Ten būtinai bus ir įspūdžių apie Komodo varanus ir Borneo orangutanus.