Į Lietuvą atvykstantis motyvatorius N.Vujicicius – apie jo stiprybės šaltinį, sunkmetį ir atmetimo kultūrą

Nickas Vujicicius su šeima
Grytė Liandzbergienė
Šaltinis: Žmonės
AA

Nickui VUJICICIUI (39) ne kartą teko įsitikinti, koks negailestingas gali būti pasaulis. Gimęs be rankų ir kojų, serbų kilmės australas sugebėjo pasiekti, kad visuomenė į jį nežiūrėtų kaip į pasmerktąjį: išgarsėjo kaip puikus oratorius ir motyvatorius, padarė tarptautinę karjerą ir tapo įkvėpimo šaltiniu milijonams žmonių. Tačiau užteko aštriau pareikšti nuomonę keliomis nepatogiomis temomis – ir pasaulis vėl atgręžė jam nugarą.

„Tai, kad sugebu motyvuoti kitus, nereiškia, kad mano paties gyvenime nebūna duobių ir pakilimų“, – šypteli Nickas, duodamas interviu „Žmonėms“. Jo žvilgsnis – skvarbus, o balsas iš kompiuterio ekrano skamba kone hipnotizuojamai: ko jau ko, bet charizmos iš šio vyro neatimsi. Ne fizinė negalia, o asmenybės tvirtumas yra pirmasis bruožas, kuris krinta į akis bendraujant su Nicku.

Vujicicius gimė Melburne, emigrantų iš Serbijos šeimoje. Mažylis neturėjo rankų ir kojų: jam diagnozuotas itin retas Amelijos sindromas. Tačiau augdamas berniukas darė viską, ką ir bendraamžiai, o neretai juos ir pranoko: susirado draugų, gerai baigė mokyklą, universitete įgijo finansų magistro laipsnį, nuo ankstyvos jaunystės ėmė sakyti motyvacines kalbas. Šis užsiėmimas netrukus tapo darbu – ir keliu į tarptautinį pripažinimą. Australas apsigyveno Jungtinėse Valstijose, sukūrė gražią šeimą, augina keturis vaikus. Šiandien Nickas – daugelio motyvacinių knygų autorius ir vienas populiariausių pasaulio motyvatorių. Į Lietuvą jis atvyksta jau antrąkart: kovo 8-ąją pasirodys motyvacinėje konferencijoje „Moters vizija“

Pastarieji keleri metai žmonijai buvo sunkūs. Pandemija, karas Europoje, ekonominės problemos atsiliepia visų psichikai. Kaip visa tai ištveriate jūs?

Aš irgi nelikau nuošalyje: mano darbui koronaviruso epidemija padarė didžiulę neigiamą įtaką. Kai ji prasidėjo, labai nerimavau: kas laukia manęs ir šeimos, ar teks nubraukti viską, ką iki šiol pasiekiau?.. Tokie jausmai – absoliučiai žmogiški. Susiėmiau: privalau priminti sau, už ką esu dėkingas. Juk visa tai, kas man blogo nutiko gyvenime, galėjo būti dar blogiau, tiesa?

Skaitykite daugiau