Į Lietuvą sugrįžę „BrainStorm“ tikina, kad dabar tiesiog mėgaujasi gyvenimu

Spalio 20 dieną „BrainStorm“ ketvertas – Renaras Kauperis (44), Janis Jubaltas (44), Maris Mihelsonas (43) ir Kasparas Roga (44) – Vilniaus koncertų salėje „Compensa“ pristatė savo naująjį albumą „About the Boy Who Plays the Tin Drum“, kuris pasirodė pavasarį, kartu, be abejo, pagros ir klausytojų mėgstamų senesnių dainų. „Maybe... I’m in love with you“, – smagiai niūniuoja Renaras, kai ankstų rytą su juo ir Janiu susitinkame išgerti kavos. Paskutinįkart Lietuvoje jie koncertavo 2015-aisiais, taigi jaučiasi visai pasiilgę Vilniaus žiūrovų.

Pirma daina iš jūsų naujojo albumo, kurios klausiausi, vadinosi „Wonderful Day“. Prabėgus beveik trisdešimčiai karjeros metų jūsų dienos vis dar nuostabios?

Renaras: Sakyčiau, dabar jos net nuostabesnės – sendami išmokome jomis mėgautis kur kas labiau nei jaunystėje. Nemeluoju: šiandien galiu pasijusti laimingas vien atsikėlęs ir išvydęs, jog už lango šviečia saulė. Ypatingas šios dainos vaizdo klipas: kosmonautas Sergejus Riazanskis mums padėjo jį nufilmuoti atvirame kosmose.

Kaip susipažinote su Sergejumi?

Renaras: Dalyvavome radijo laidoje Maskvoje, ir kalbantis laidos vedėjas užsiminė: „Pažįstu kosmonautą, kuris šiuo metu sklando kosmose. Jam labai patinka jūsų dainos.“ „Oho, – nustebau, – ar galime pasisveikinti su juo?“ Įrašėme sveikinimą, nusiuntėme Sergejui, jis atsakė, kad jam miela tai išgirsti. 

Pokalbis tęsėsi: gal jis kosmose galėtų mums įrašyti ką nors unikalaus? Būtų neįtikėtina, jei paleistų į kosmosą popieriaus lapelius su mūsų dainos žodžiais ir jie ten liktų... Ir jis sutiko! Žinoma, teko kreiptis į Kosmoso centrą Rusijoje, bet galiausiai gavome visus leidimus. Tai unikalus vaizdo klipas: bendrus kosmoso vaizdus naudoja daugelis grupių, keli astronautai kosmose yra dainavę Davidą Bowie, bet tokioje erdvėje skaityti dainos žodžius yra stebuklas – to dar niekas nedarė.

Kuo dar ypatingas jūsų naujasis albumas?

Renaras: Tai vienuoliktasis originalus mūsų albumas, kurį įrašėme su švedų prodiuseriais. Vėl galiu papasakoti neįtikėtiną istoriją. 2000-aisiais „BrainStorm“ dalyvavo „Eurovizijoje“ su daina „My Star“ – gal pamenate mane scenoje su keistomis baltomis kelnėmis?.. O Stokholme tada gyveno devynmetis berniukas Povelas, kuriam patiko mūsų grupės pasirodymas. Sykį, su tėvais važiuodamas į vasarnamį, Povelas mašinoje klausėsi „My Star“ – ir ypač įdėmiai sekė styginių instrumentų dalį, nes tuo metu mokėsi groti smuiku.

Jis pabandė ją atkartoti, po kurio laiko pavyko – taip jis suprato, kad gali derinti instrumentus ir kurti muziką. Dabar Povelas Olssonas – profesionalus muzikantas, puikiai groja, turi grupę su Davidu Larssonu. O nuostabiausia tai, kad jiedu su Davidu tapo mūsų naujojo albumo prodiuseriais. Mus skiria daugiau kaip dešimt metų, bet tai gerai: jie žino, kaip turi skambėti šiandieninė muzika, o mums svarbu neprarasti „BrainStorm“ esmės, bet kartu – žengti koja kojon su šia diena.

Janis: Grupėje mes grojame drauge jau labai daug metų, lyg ir įsisukome į užburtą ratą – mums reikėjo žmogaus, kuris iš to rato ištrauktų. Todėl dabar kiekvieną albumą įrašome su skirtingais prodiuseriais. Naujasis albumas – gana meinstryminis, jame daug romantiškų dainų, bet kelios turėtų nuskambėti šviežiai. Mano aštuonmetei dukrai Odrijai labiausiai patinka daina „Šokoladiniai ledai“, kuri angliškai vadinasi „Always Gonna Let You Down“, – tik tos vienos ir klausosi. O vyresnioji, septyniolikmetė Helena Paula, jau ir pati puikiai dainuoja.

Džiugu, kad vaikai žengia jūsų pėdomis. Klausausi Renaro vyresniųjų sūnų grupės „Carnival Youth“ – jie puikūs. Ar savo atžaloms visada linkėjote eiti muzikos keliu?

Renaras: Neslėpsiu – esu labai patenkintas, kad mano dvyniai Emilis ir Edgaras atrado savąjį kelią. Sykį iš Talino autobusu važiavome abi grupės – „BrainStorm“ ir „Carnival Youth“, ir jie mums pagrojo keletą savo dainų demonstracinių versijų. Pagrojo ir „Never Have Enough“, kuri vėliau tapo jų hitu: ties priedainiu jie staiga pakeičia dainos ritmą. Įtikinėjome: „Ei, nekeiskite ritmo, nereikia, bus geresnė popdaina.“ Jie palinkčiojo galvomis, bet... galiausiai nieko nepakeitė ir paliko taip, kaip jiems atrodė.

Ir daina tapo velniškai populiari! Išvada: eik, žmogau, savuoju keliu, ir viskas bus gerai. Muzika yra labai smagus darbas... jeigu jis sekasi. Per tuos dešimtmečius, kuriuos grojame drauge, sutikome daug gerų grupių: galvodavome, kokios jos kietos, kaip puikiai groja... Bet laikui bėgant jos dingo – kažkas nepavyko, kažkas nesusiklostė. O mes likome. Tai – tikra likimo dovana.

Dar viena dovana – kad jūs, buvę klasės draugai, iki šiol gerai sutariate. Tai gana reta muzikos grupėse...

Renaras: Nebesame tokie artimi kaip paauglystėje, bet visgi – draugai. Neimsiu meluoti, kad trisdešimt metų praleidome meiliai apsikabinę: patyrėme įvairių etapų. Skirtingais periodais kiekvienas buvome užsisklendęs ir atitolęs, bet tuomet kiti grupės nariai surėmė pečius ir tvirtai pasakė: „Eikš su mumis.“ Galime palyginti save su dviratininkų komanda: kai lenktynėse ji važiuoja ratu, pirmasis mina greitai, kai jis pavargsta – pasitraukia į galą, ir tada mina antrasis. Grupėje situacija ta pati.

Janis: Mus labiausiai sieja meilė tam, ką darome. Visi labai mėgstame koncertuoti, nors, reikia pripažinti, koncertuojame rečiau nei anksčiau, nebesiplėšome: išvažiuojame į turą savaitei, tada mėnesį pabūname namie.

Renaras: Manau, tai labai geras grafikas. Turime apie keturiasdešimt koncertų per metus, o sunkiai dirbančios grupės surengia apie 150, bet mums to pakanka: užtat turime laiko savo šeimoms ir pomėgiams, į koncertus važiuojame pailsėję. Vasaromis mielai vykstame į festivalius. Didžiausias mūsų biografijoje buvo Glastonberis Didžiojoje Britanijoje, dažnai važiuojame ir į Rusijos festivalius. Neseniai dainavome festivalyje „Kino proby“, skirtame Viktorui Cojui ir grupei „Kino“ atminti. Patys užaugome klausydamiesi Cojaus kasečių, mums tai labai svarbi grupė.

Rusijoje esate populiarūs – vieni sėkmingiausių iš visų Baltijos šalių atlikėjų. Kaip sugebate išlaikyti gerus santykius su ta šalimi?

Renaras: Ta sėkmė prasidėjo nuo dainos „Maybe“ – Rusijoje ji tapo dideliu hitu, ir mus ėmė kviesti į koncertus. Įdomiausia, kad tuo metu rusai su mumis kalbėdavo angliškai – ir mes su jais taip kalbėdavome, nors puikiai mokėjome rusų kalbą, jautėme, kad jiems patinka mus laikyti vakariečiais. Tai tęsėsi tol, kol įrašėme dainą „Uzkije ulicy“ su „Bi-2“ – ji irgi tapo didžiuliu hitu. Tada mus ėmė raginti įrašyti daugiau dainų: įrašėme rusišką „A Day Before Tomorrow“ versiją, ji pasirodė filme, ir paskui jau nebesustojome.

Bet kaip jūs sugebate išvengti politinio prieskonio? Bent jau Lietuvoje už bendradarbiavimą su Rusija artistai tikrai negiriami.

Renaras: Esame atviri žmonės: tikime, kad muzikoje neturi būti ribų ir valstybinių sienų. Rusija nėra savaime bloga – ten sutikome galybę talentingų žmonių, turime daug draugų. Stengiamės išlikti apolitiški: koncertuojame ir Rusijoje, ir Ukrainoje. Darome tai, ką ir turi daryti muzikantai – skleisti muziką, atvirumą ir bendrystę.

Janis: Lygiai tą patį daro ir sportininkai. Sportas, menas, muzika sujungia žmones visame pasaulyje: manau, tai labai svarbu.

Renaras: Prisimenu kosmonauto Sergejaus pasakojimą: „Keturis mėnesius kosmose praleidome trise – amerikietis, italas ir aš – ir visi buvome draugai, atskridę iš tos pačios gimtinės. Kasdien, žvelgdami pro iliuminatorių, tolumoje matėme Žemę – visų mūsų planetą. Ir žinote ką – kai žvelgi iš aukštai, nesimato jokių sienų...“

Ar laikui bėgant po truputį keičiatės? O jūsų gerbėjai?

Renaras: Mes einame tik jaunyn (juokiasi). Latvijoje vis dar esame viena didžiausių grupių. Vasarą turėjome didelį turą per penkis miestus, susirinko galybė žmonių – malonu savo publikoje matyti jaunus veidus, tai reiškia, kad nesame kokie dinozaurai.

Prieš porą metų su jaunimo supergrupe „Muziqq“ įrašėme bendrą dainą, Latvijoje ji virto nežmonišku hitu. Vakar kaip tik dalyvavau paramos akcijoje, sodinome sodą kaimo mokyklai, o paskui surengėme koncertą. Kai baigėme, vaikai stovėjo nuščiuvę: „Ką, jūs nedainuosite „Debesis iekrita Tevi“? Rimtai?..“ Pasijuokėme – ir, žinoma, kartu su jais padainavome tą dainą.

Ar vis dar turite ambicijų užkariauti pasaulį?

Renaras: Kaip sako mūsų būgnininkas Kasparas, ambicijų neturinti grupė negali gyvuoti (šypteli). Bet, sakyčiau, mūsų ambicijos sveikos – nesame desperatiški bepročiai. Kada nors gal ir maniau, kad būtina tapti pasauline žvaigžde, o dabar manau, kad gyvenime svarbiausia – mėgautis tuo, ką darai.

Kaip gyvenate, kai negrojate? Kokie jūs tėčiai?

Janis: Mano šeima – tokia pati, kaip ir kitos paprastos šeimos: su vaikais einame į kiną, teatrą, zoologijos sodą, su draugų šeimomis vykstame į keliones. Pats labai mėgstu vandens sportą, dažnai važiuoju prie jūros, dukros irgi plaukioja vandenlentėmis. Helena mokosi profesionaliai dainuoti, dainuoja popmuzikos chore, o mažoji pradėjo mokytis groti violončele, tik, kaip dažnas vaikas, gerokai pritingi.

Renaras: Mano jaunėliui Aronui – šešeri, jis šešiolika metų jaunesnis už savo brolius. Šie jau suaugę, gyvena atskirai, taigi Aronui trūksta draugo šeimoje – ir jis nuolat prašo dar vieno brolio ar sesers. Kad nesijaustų toks vienišas, stengiamės kviestis į namus kuo daugiau jo draugų. Kai nueinu į darželį, jau žinau, ką išgirsiu: „Ar Kristianas gali važiuoti pas mus?..“

Ar viešumoje sulaukiate daug dėmesio? Galite normaliai vaikščioti miesto gatvėmis?

Renaras: Žinoma. Eidamas gatve matau daug atsisukančių galvų, bet niekas manęs nepuola – nebent kartais paprašo autografo, nuotraukos ar asmenukės. Nenorėčiau būti nufotografuotas tik vienu atveju – kai šokinėju per tvorą prie savo namų... Maisto prekių parduotuvė yra tiesiai už tvoros: jei ten eičiau keliu, tektų daryti didelį lankstą, todėl dažniausiai apsidairau, ar niekas nemato, ir peršoku tvorą.

Ar jūs patenkinti savo finansine padėtimi?

Renaras: Manau, ir šioje srityje mums pasisekė: nesame milijonieriai, bet nieko nestinga, gyvename tikrai patogiai. Beje, tam, kad gyvenčiau patogiai, man nereikia daug daiktų – dėl to visuomet kovoju su žmona. Štai ji sako: „Mums reikia džiovyklės“, o aš įtikinėju, kad drabužius galima ir kieme padžiauti. Galiausiai žmona įrodo, kad visgi esame didelė šeima, ir mes nusiperkame džiovyklę – o tada aš įsitikinu, kad daiktas tikrai naudingas ir ji buvo teisi... Bet bandau laikytis savo tiesų.

Kai žmogus ima daugiau uždirbti, jam gali pradėti atrodyti, kad reikia daugiau ir išleisti, bet aš taip nemanau. Neperku naujų drabužių vien tam, kad prieš ką nors pasipuikuočiau: perku tada, kai jų tikrai reikia. Gal tik kelionėms negaila: neseniai su sūnumi vykome į Meksiką, o gražiausi prisiminimai mudviem su žmona liko iš Tailando ir Balio. Tuo metu kaip tik buvo populiari knyga ir filmas „Valgyk, melskis, mylėk“ – sutikome žiniuonį iš filmo Balyje. Jo pragyvenimo šaltinis – būrimas iš delno. Nenorėjome burtis, bijojome išgirsti ką nors nemalonaus, bet jis vos pažvelgęs į rankas pasakė: „Jums nereikia nieko bijoti.“

Janis: Man irgi negaila pinigų pomėgiams. Užsiimu riedlentėmis, banglentėmis, jėgos aitvarais, dėl savo hobių vykstu į egzotiškas šalis – Kosta Riką, Nikaragvą. Iš pastarųjų kelionių įsiminė apsilankymas Kanadoje: nuvykau į kalnus, šokinėjau iš malūnsparnių su slidėmis. Dabar svajoju apie Bora Borą, bet ji labai toli, neverta skraidyti dėl kelių dienų, todėl reikėtų susiplanuoti bent mėnesį...

Renaras: Janis – pats ekstremaliausias iš mūsų visų. Gruodžio pabaigoje koncertuosime Adelaidėje, Australijoje: nesame ten buvę, todėl visi entuziastingai nusiteikę, ketiname nusivežti ir savo šeimas. Naujoji Zelandija nuo Australijos – čia pat, o tada ir Bora Bora nebetoli...