Į misiją Tanzanijoje išvykusi aktorė Virginija Kochanskytė: „Darbo čia, net atsiraitojus rankoves, dar ilgiems metams“
Vargingiausių pasaulio šalių vaikus gelbėjančios UNICEF ir TV3 misijos kelias pasuko į Tanzaniją. Į šią Rytų Afrikos valstybę rugpjūčio 11 d. išvyko žurnalistė ir kulinarė, laidos „Beatos virtuvė“ vedėja Beata Nicholson, aktorius Giedrius Savickas ir aktorė Virginija Kochanskytė. Misijos dalyviai siunčia pirmuosius įspūdžius iš tolimos šalies.
Beatos Nicholson dienoraštis: „Labiausiai mane sujaudina vienas pirmųjų sakinių: Jūs atvykote iš mažos šalies, bet jūsų širdis didelė“
Oro uostų daugiau nei oro arba ilgiausia kelionė mano gyvenime: Vilnius-Varšuva-Doha-Dar Es Sallam-Mmbeya-Iringa
Aš čia visai neseniai sakiau, kad lėktuvuose nemiegu. Bet, tiesą sakant, tai yra tikra tiesa, net jei tenka skristi dvylikos valandų skrydį, maksimumas valandų miegui – galėtų būt dvi. Bet jei nemiegi, reiškia nesi pavargęs. Paskutiniame skrydžio etape į Dar Es Salam iš Dohos, miegojau visą laiką, taigi jis galėjo būt ir dešimties minučių, jokio nepatogumo ir muistymosi. Miegi ir viskas, nes organizmui jau nebepadeda kava, vanduo ir cukrus. Čia taip pat kai vaikai zyzia – mama noriu valgyti – imk bananą, aš sakau, ne, banano nenoriu – vadinasi nesi alkanas. Iš tiesų, tokio ilgo skrydžio iš keturių etapų nesu turėjusi. Kol kas tiesioginio skrydžio Vilnius – Dar es Salam nėra ir galiu ramiai, turbūt, pasakyt niekada ir nebus. Tad jei įdomu detalės: pirmas žingsnis – valandos skrydis į Varšuvą, ten beveik septynios valandos kelio. Kurį paįvairino laikinai pamestas Giedriaus ir Jono bagažas. Sumuštiniai Varšuvos oro uoste kotiruojami gana aukštai – vidutinė kaina trisdešimt litų. Nežinau kas čia reklamavo, kad Lenkijoje viskas pigiau?
Kataro sostinė Doha, skrydis trumpas ir malonus – penkios valandos ir jūs jau padoriai nutolę nuo Europos. Jei keleivio galutinė stotelė ne Doha, tai be abejonės jis praleis čia ne vieną valandą. Doha kartu su Dubajum yra tarpinės stotelės tarp Europos ir Azijos, ir Afrikos, todėl dauguma laukia. Mes taip pat – visas aštuonias valandas. Kurių metu dar ir kambarėlyje su kėdėm pusiau gulimom pamiegu apie tris valandas. Vėlgi niekada nesu miegojus oro uoste, va štai tau ir pirmas kartas. Kambarys dar vadinamas tylos. Tylos, jei pradžioje buvo, tai paskui sukleketavus moteriškėms su ilgais baltais apdarais tos tylos – kaip turguj šeštadienio ryte. Iš Varšuvos į Doha daugiausiai keliavo lenkai. Prieš mus sėdėjo trys, kurie ėmė po dvi stiklines stipriųjų gėrimų ir viską filmavo. Spėliojom koks gi jų kelionės tikslas? Turistai? Ten dirba? Keičia skrydį? ....Keturiolikos lietuvių jaunuolių, kuriuos sutikom lėktuve tikslas – tautinių šokių festivalis Kuala Lampure. Tai štai vaikai – norite keliauti – šokite.
Į Dar Es Salam‘ą – Tanzanijos didžiausią miestą, patenkantį į sparčiausiai pastarąjį dešimtmetį pasaulyje augusių miestų dešimtuką. Gyventojų skaičių per pastaruosius šešis metus sugebėjo padvigubinti nuo 2 milijonų iki 4 su trupučiu. Dauguma skrendančiųjų – akivaizdžiai turistai europiečiai su kuprinėm ant pečių. Dalis jų net neišlipo, nes lėktuvas tik išleidęs mažumą į Dar es Salam toliau skrido prie Kilimanžaro, kurio papėdė už keleto šimtų kilometrų. Suprantu, kad vietiniai į Europą neskraido nei per Doha, nei per kur nors kitur. Jei Dohoj vos truputį pajutę
Garinės pirties tipo orą (temp. 36) jame užsibūti nebūtume norėję, tai Dar Es Salam, kur beje dabar žiema, pasitinka kūdikio švelnumo oru, kaip gera lietuviška vasara.
Dar es Salam mus pasitinka UNICEF atstovai, oro uostas paprastas, nežiba automatiniais vartais, marmuro plytelėm, plieno konstrukcijom – faneruotos durys, vidutiniškai nugyventa, bet nieko baisaus, viskas paprastai, ir – dėmesio – rankų pirštų atspaudus imantis aparatas. Gavę vizas, susirinkę lagaminus, mano lagaminas, beje, tram pam pam pam yra sunkiausias. Tada pakylam į kuklią kavinę rožiniu pavadinimu Flamingas, kuri kažkada turbūt buvo prašmatniausia vieta oro uoste, tai byloja tuščias baseinėlis. Mes apsėdam didelį stalą ir klausom atstovės, ji išdalina visą medžiagą su skaičiais, informacija ir numatyta programa. Čia dar viena stotelė...kurioje jau ne tik slankiojimas po oro uostą.
Truputį vėliau ateina UNICEF Tanzanijos atstovas – aukštas, malonus, inteligentiškas afrikietis, kilęs iš Kenijos, vadovavęs ne vienai Unicef misijai Afrikoje. Lyderis, kurio kalbą aš puolu scenografuoti, nes man prabunda žurnalistinis mano prigimimas. Labiausiai mane sujaudina vienas pirmųjų sakinių: Jūs atvykote iš mažos šalies bet jūsų širdis didelė. „Lithuania might be small but you have a big heart“. UNICEF Tanzanijoje turi 125 darbuotojus, kai tuo tarpu Lietuva yra mažiausia pasaulyje – tik du darbuotojai, vienas iš jų Jovita Majauskaitė čia. Skirtingai nuo praėjusiais metais UNICEF LT misijos, aplankytos Siera Leonės, kuri nualinta karinių konfliktų, iššauktų pačios šalies lobių, Tanzanija visada buvo gana stabili, bet problemų nėra mažai. Nuo ko gi čia pradėti?
Mūsų dėmesio centre – vaikų padėtis nuo ligų, nepriteklių, prastos mitybos iki smurto šeimoje ir aukšto naujagimių mirštamumo. Iš dvylikos vaikų du nesulaukia penkerių. „Didžiausias iššūkis išsirinkti kur skirti gana ribotus resursus ir kaip pamėginti išspręsti kaip įmanoma daugiau problemų – sako UNICEF Tanzania vadovas. Jei pavyksta sumažinti naujagimių mirtingumą, tai vėliau jie dėl prastos mitybos nesivysto pilnavertiškai, jei pavyksta pažaboti HIV viruso plitimą, tai kaip pasirūpinti vaikais kurie likę našlaičiais. Įdomus pokalbis, kuris tik parodo, kad nėra vieno būdo išspręsti problemas, ir viskas susiję, taip pat kaip ir mes visi prie bendro stalo sėdintys iš skirtingų pasaulio dalių, bet suvienyti vieno tikslo, ir vieno noro padėti silpnesniems. Dabar dar ne viskas, toliau skrisim dar beveik dvi valandas ir dar tris valandas automobiliu, taigi į galutinį kelionės tašką – šalies vidurį – atvyksime na po pusantros paros.
Kaip keliaujasi su Giedrium, turbūt visiem smalsu? Oi, jis žiauriai juokingas, bet lygiai tiek pat rimtas.
Vietinis skrydis į šalies gilumą vėlavo apie porą valandų, tada dar beveik penkių valandų kelionė automobiliu. Mus vežė Unicef pažymėti automobiliai per žmonėmis ir prekeiviais nusėtom pakelėm. Kuo prekiauja? Bulvės, bananai tik maži ir žali, pomidorai ir pagaliai, taip pat ir vištų galima įsigyti. Kadangi visą dieną neturėjom progos pavalgyti, jau pradėjom fantazuoti ir beveik prašyti vairuotojo kad sustotų...Viešbutyje, kuriame gyvensime keletą dienų, mus pasitiko Unicef atstovai su kuriais dabar kalbamės ir planuojam rytojaus vizitus, kūdikiai našlaičiai, HIV, keliautojai. Kur išgaravo nuovargis?
Giedriaus Savicko dienoraštis: „Labai laukiu susitikimo su vaikais, nes tik tada susitiksiu pats su savimi“
Mano kantrybės bakai dar neišseko. Keliavome iki vietos, kur gavome pirmą šiltą kąsnį, 40 valandų. Visas esu pilnas klausimų. Kas? Kur? Kada? Kaip? Pagaliau atvažiavome pasiimti atsakymų. Dar nieko nesuprantu. Kadangi rašau laukdamas maisto, negaliu susikaupti ties kitomis mintimis. Laukiu rytojaus, nes jis parodys dėl ko aš čia.
Na gerai, labai trumpai apie kelionę. Pradėsiu nuo Lenkijos. Man ši šalis brangi, bet per brangi. Kataras – nieko negaliu pasakyti apie jį, nes ne iš oro uostų sprendžiu apie miestą. Tanzanija – ji man dar nepasirodė, kai susipažinsiu, labiau tada ir galėsiu apie ją spręsti. O dabar aš noriu valgyti ir miegot. Namo dar nenoriu. Ai, tiesa, laaabai malonūs žmonės Tanzanijoje, na tikrai labai. Vienas didis ponas man net kokakolos nupirko. Man dar niekada joks ponas kokakolos nepirko. Aš laimingas. Labai laukiu susitikimo su vaikais. Nes tada man bus susitikimas ir su savim. Tokiose situacijose ir pasirodai kas tu esi. Iki
Virginijos Kochanskytės dienoraštis: „Darbo, atsiraitojus rankoves, čia dar ilgiems metams“
Po kelionės, užtrukusios visą parą, pagaliau nusileidome Dar es Salaam oro uoste. Lėktuvas didžiulis, pilnas baltųjų žmonių. Kur gi jie skrenda? Dirbti? Nepanašu, kad jie grįžtų namo... Lėktuvui nusileidus išlipo tik mūsų aštuonetas ir dar keletas vietinių žmonių. O visi kiti nuskrido gėrėtis Kilimandžaro sniegynais. Kataro oro uoste dar kartą po daugelio metų perskaičiau E. Hemingvėjaus apsakymą ,,Kilimandžaro sniegynai“. Romantiška, priartinanti prie tik iš legendų ir pasakojimų žinomo kontinento... Ar taip ir liksim, kaip ir apsakymo herojus, užsisklendę savam pasaulyje, savo problemų rate, ar atsiversim Afrikos skaudžiai realybei ir pabandysim ištiesti draugišką ranką?
Oro uosto buitis liudija vargą. Nėra, tvarkos, švaros. Aptarnauja gan vangiai. O ir pats oro uostas mažutis, nors žinome, kad nusileidome į sparčiausiai besivystantį Tanzanijos miestą. Pro oro uosto langus matosi peizažas panašus į lietuvišką – žaliuoja žolė, tolumoje miškai. Tik kažkaip keistai kyšo po vieną kitą aukštą medį.
Pagalvojau, kad pušys, bet greit susivokiau esanti Afrikoje ir supratau, kad tai palmės. Kol ėjom nuo lėktuvo iki oro uosto, džiaugiamės lietuviškos vasaros oru, žydinčiais krūmais... Susitikimas su mandagiais, paslaugiais Tanzanijos UNICEF darbuotojais nebuvo džiugus – jų pasakojimas atvėrė Tanzanijos vaikų ir mamų apverktiną gyvenimą. Darbo, atsiraitojus rankoves, čia dar ilgiems metams... Bet jie tiki, kad žingsnis po žingsnio, aktyviai darbuojantis, įgyvendinant sveikatos, socialines, švietimo programas, sulaukiant geranoriškos pagalbos iš civilizuoto pasaulio, jie ne tik sumažins vaikų ir motinų mirštamumą, bet ir pasieks realių pasikeitimų į gerą visos valstybės mastu. Po neilgo pokalbio, net neišėję iš to paties oro uosto, vėl pakilome į orą, šiuo kartu, nedideliu lėktuvu ir skrendame į Afrikos gilumą, į savo misijos vietą. Komanda labai draugiška, nusiteikus darbingai. Jau pakeliui fantazuojami šou siužetai. O Giedriui karts nuo karto pašmaikštaujant, visi smagiai nusijuokia ir kelionės nuovargio, kaip nebūta.