Į naują iššūkį neriantis choreografas Aurelijus Liškauskas šoks milžiniško angaro palubėje

Aurelijau, šįkart šoki 25 m. aukštyje, „Vakarų Baltijos laivų statyklos“ elinge, angare. Kas tau tokioje industrinėje aplinkoje pasirodė patrauklu?

Savo kūryboje nuolat ieškau kontrastų, tame randu žavesio, grožio. Nuo vaikystės mane traukė didelių gabaritų technika. Tėtis dirbo mechaniku. Pamenu, kaip pirmąkart atsisėdau prie vikšrinio traktoriaus vairo: tepalų kvapas, o aplink švari žolytė, ganosi karvės. Jaučiausi, kaip indėnas, pirmąkart pamatęs traukinį! Panašų jausmą pajutau įėjęs į laivų statyklos angarą. Visa 4000 kv. m. erdvė pilna neregėto dydžio metalo konstrukcijų, aplink viskas blyksi, žybsi suvirintojų žvaigždės. Toje erdvėje ne mes, o daugybė mėlynais šalmais vilkinčių vyrų, kuria realybę. Neapsakomas jausmas, kai kabi 20 m. aukštyje, o šalia tavęs palaipsniui kyla tokio paties aukščio laivas, kūjis trenkia į 200 tonų laivo pavidalo gongą. Tai filosofiška aplinka, kurioje kiekvieną akimirką išgyvenu netikėtumo jausmą, gimsta kūryba, įvairūs matymai. Tiesiog kabėdamas ant tos sienos pasaulį matau kitaip.

Ar jauti, kad profesine, technikos prasme ūgtelėjai po pirmojo tokio projekto, vertikalaus šokio spektaklio „Kalbantis bokštas“?

„Kalbantis bokštas“ buvo vieta, kurioje mes gimėme, dėjom pirmuosius žingsnius, laikėmės įsikibę kolegų iš Olandijos rankos. O dabar – jau mokykla, pasirodysime dviese su Inga. Nors tai jau antras projektas, džiaugiuosi, kad nepasidariau perdėm drąsus. Būna, nuleidžiu žvilgsnį žemyn ir pagalvoju: velnias, galėtų kas nors patraukti tą geležių krūvą... Lyg nukristi dėl to būtų minkščiau (juokiasi). Visgi perlipti per save ir nebijoti yra išmokstama.

Ten ant sienos, kokie fiziniai pojūčiai tave aplanko? Kokių taisyklių turi laikytis, kad būtum saugus?

Jei esate vertęsi su mašina ir atsimenate kaip tai vyko – pojūtis labai panašus. Tai momentas tarp atsispyrimo nuo žemės ir šuolio, tik mes jį prailginame. Tiesa, kabėti vertikalioje padėtyje ilgiau nei valandą – pavojinga: pradeda svaigti galva, sutrinka kraujotaka, galiausiai ima veržti diržai. Mokykloje buvau labai išsiblaškęs, dabar viską darau skrupulingai. „Gridin’s Group“ centre praėjom mokymus, gavom aukštalipių kategoriją. Savo pasirodymuose naudojame virves, karabinus, stropą, pritvirtintus prie metalinių sijų, daug mazgų, kuriuos išmokau rišti. Įranga nesudėtinga, bet reikia įvertinti daug kriterijų: kokiu kampu rišti, apskaičiuoti svorius. Atliekant choreografinius elementus, visada yra rizika, kad nespėsi atsisukti atgal iki plokštumos, lengvą prarasti koordinaciją. Žodžiu, romantikos čia gal 5 minutės, visa kita – juodas darbas.

Su šio projekto sumanytoja Inga Briazkalovaite daug metų buvote scenos partneriai Klaipėdos muzikiniame teatre. Dabar kartu šokate vertikalioje padėtyje. Kaip tai susiklostė?

Egzistuoja tam tikra blogybė Lietuvoje, o gal ir visoje žmonijoje, tai – skepticizmas. Didžioji dauguma šokėjų, turėjusių galimybę išmėginti vertikalų šokį, buvo skeptiški. Man tai yra savirealizacija. Buvo laikas, kai nieko neieškojau ir mačiau save tik šokiuose. Dabar jaučiu, kad vėl nieko nenoriu ieškoti, man patinka tai ką darau. Inga Lietuvoje buvo pirmas žmogus, įveikęs visas kliūtis, ir įgyvendinęs tokio masto šokio projektą, ji – mūsų „variklis“.

Kur, kokiomis formomis žiūrovams šiame pasirodyme ieškoti Vydūno?

Atvirai sakant, ilgą laiką mano mintyse dominavo techniniai dalykai ir tik neseniai pradėjau domėtis Vydūno asmenybe. Man jis – pirmasis lietuvių „kosmonautas“, žmogus savo vidinių, dvasinių jėgų, mitybos pagalba išsigydęs džiovą tais laikais, kuomet 95 procentų neišgyvendavo. Pasinėręs į savianalizę, Vydūnas atrado savo tautiškumą ir įkvėpė kitus juo sekti. Jo filosofija pakilo virš religijos ir atsigręžė į tautiškumą, kaip pagrindinę prielaidą žmogiškumui. Tikiu, kad kiekvienas pasidomėjęs, pastudijavęs Vydūną, atrastų jame daug tikrų, esminių dalykų.

O tu pats esi patriotinių pažiūrų?

As save vadinu „miestonalistu“, įsimyliu aplinką kurioje gyvenu, daug į ją investuoju laiko, noriu kurti atmosferą, tvarką, burti į ją žmones. Myliu Lietuvą ir lietuvius. Mes esame kitokie, iškovojome nepriklausomybę nepanaudoję ginklų – tai iškalbingas faktas.

Vertikalaus šokio spektaklis „Giedanti Vydūno upė“ skiriamas Vydūno 150-osioms gimimo metinėms. O tu pats savo kūryboje, gyvenime, ar svarstai, ką paliksi po savęs? Kokį tave prisimins po šimtmečio?

Įsiamžinimas nėra mano gyvenimo tikslas. Noriu gyventi ir kurti, kad man ir mane supantiems žmonėms būtų gera dabar.