I.Norkutė 50-metį šventė apsupta kolegų: iki ašarų juokingi prisiminimai ir „Amžinų sveikintojų“ staigmena

Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktoriai – mylimi ir vertinami. Praėjusį savaitgalį visas dėmesys buvo skirtas ilgametei šio teatro žvaigždei Ingai Norkutei, gegužės 3-ąją paminėjusiai 50-metį. Apvalaus jubiliejaus proga moteris surengė didelę šventę – prisiminimų vakarą „Pabūkime kartu“. Į jį sugužėjo daugybė Ingos gyvenimo kelyje sutiktų žmonių – bendraklasių, studijų draugų, kolegų, režisierių, su kuriais jai tekę dirbti ir ypatingai svarbus svečias – aktorės tėtis.

„Nenorėjau labai susireikšminti, neva „och, aš aktorė“ ir po vaidinimo tiesiog laukti sveikinimų. Norėjau būti vertinama kaip žmogus – tokia, kokia esu. Troškau leisti visiems atsipalaiduoti ir tiesiog pasikalbėti, papasakoti istorijas iš savo vaikystės, paauglystės, prisiminti pirmąją meilę, stojamuosius egzaminus į akademiją ir pristatyti savo 83 metų tėvelį, kol dar jis yra“, – portalui Žmonės.lt sako Inga Norkutė.

Ji priduria, kad tokį formatą pasiskolino iš vienos rusų aktorės, kurios atsiminimų vakare pati dalyvavo būdama jaunas. Gyvas ir įdomus renginys, kurio metu svečiai aktorei uždavinėjo klausimus, Ingai labai įsirėžė atmintin, tad abejonių, kaip švęsti savo 50-metį, tiesiog nebekilo.

Tiesa, I.Norkutė iš pradžių dvejojo, ar gimtadienio šventė – reikalinga. Ji ketino šios sukakties net neminėti, tačiau brangi kolegė Jūratė Budriūnaitė priminė reikšmingą tradiciją.

„Kadaise Šiaulių dramos teatre kadaise gyvavo graži tradicija – aš, Jūratė, Rolandas Dovydaitis ir Dalius Jančiauskas įsikūnydavome į „Amžinų sveikintojų“ personažus ir sveikindavome penkiasdešimtmečio sulaukusius aktorius, – pasakoja Inga. – Kai buvome jauni, galvojome, kokie jie seni. Taip ir gimė šitas bajeris – nutariau, kad vaidinsime šalia teatro gyvenančius pensininkus“.

„Amžinų sveikintojų“ šou vėliau sustojo. Paradoksalu, kad juos vėl subūrė šios grupės įkūrėjos 50-asis jubiliejus.

„Jūratė mane puolė su tokiu užsidegimu, kad viską dar kartą permąsčiau ir pagalvojau – o kodėl ne?“, – dalijasi pašnekovė.

Ji džiaugiasi, kad teatro administracija šventę leido surengti gegužės 8-ąją: skaičius aštuoni jai be galo patinka, nes simbolizuoja begalybę. Jis sutinkamas ir svečių sąraše – Inga į šventę pakvietė aštuoniasdešimt žmonių.

„Administratorė liepė sudaryti svečių sąrašą, tad pasiėmiau baltą lapą ir ėmiau galvoti, ką čia pakvietus. Prisminiau daugybę žmonių ir kiekvienam paskambinau. Tiesa, tai – ne pabaiga: būčiau dar kvietusi ir kvietusi, tačiau daugiau jų priimti nebegalėjau.

Aišku, paskambinau savo tėčiui: „Teeeti, bus mano jubiliejus – oficiali šventė teatre“. Jis paklausė, kiek man metų ir išgirdęs skaičių, tarė: „O jėzau, kokia sena“. Atkirtau: „Į savo metrikus pasižiūrėk“, – juokiasi aktorė.

Su didele pagarba ji skambino kiekvienam režisieriui, su kuriuo yra dirbusi: Sigitui Račkiui, Algimantui Pociūnui, Arvydui Lebeliūnui, Gyčiui Padegimui, Antanui Gluskinui. Ją nustebino kūrėjų geranoriškumas ir noras atvykti. Vienas iš vakaro tikslų – sužinoti, kokią nuomonę apie Ingą jie susiformavo dirbdami kartu. Ši užduotis buvo patikėta „įkyrių žurnalistų“ personažams, kuriuos įkūnijo jaunieji aktoriai. Jie kartu su šią košę užvirusiais Ingos kolegomis ir vedė jos prisiminimų vakarą.

„Na, gal per grubiai sakau. Pagarbius ir protingus žurnalistus myliu, tačiau šįkart norėjau juos pavaizduoti būtent taip. Jie turėjo išprovokuoti režisierius ir paskatinti prisiminti spektaklius, kuriuose vaidinau, o tada – atsakyti, ką apie mane galvoja. Man buvo labai įdomu, ką jie atsakys“, – kikena Inga.

Reikšmingas lapės vaidmuo

I.Norkutė leidosi į prisiminimus ir nukeliavo į savo karjeros pradžią. Portalui Žmonės.lt ji pasakoja, kad vaikystėje ilgai ieškojo sau tinkančios ir patinkančios veiklos: lankė tinklinį, irklavimą, rankinį, tačiau galiausiai suprato, kad sportas – ne jai.

Ketvirtoje klasėje Ingos gyvenime atsirado teatras. Jaunosios aktorės debiutas įvyko spektaklyje „Namai namučiai“, kuriame ji vaidino lapę. Tiesa, dėl dukros noro lipti į sceną jos tėvai labai nustebo, mat ji buvo labai tylus vaikas.

„Būna, tėvai ateina manęs pasiimti iš darželio. Visi vaikai aplinkui žaidžia, o aš sėdžiu smėlio dėžėje ir žiūriu į vieną tašką, kartais – net po keletą valandų, su niekuo nebendrauju. Auklėtiniams baigus darželį ir iškeliaujant į pirmą klasę, auklėtojos įduodavo atvirukus, kuriame būdavo parašytas tavo personažas. Mane įvardijo kaip tylos karalienę“, – prisimena Inga.

Lapės vaidmeniui Inga savarankiškai pasisiuvo kostiumą iš… mamos kailinių.

„Nukirpiau kailinių rankoves ir iš vienos jų pasidariau lapės uodegą, kurią prisisiuvau prie kelnių, iš kitos pasidariau kepurę. Mama apie tai nežinojo ir pamatė tai tik spektaklio metu“, – juoku prapliupo dabar jau garsi aktorė.

Ji tvirtina, kad jos ir seserų tėvai neauklėjo riksmu, tad didelio pykčio nebuvo ir šį kartą: „Tėvai pasakė: nieko nuostabaus, matosi, kad čia mūsų vaikas“.

Šį spektaklį galima vadinti Ingos karjeros atskaitos tašku. Po jo jau anapilin iškeliavusi Ingos mama nusprendė, kad dukrai aktorystė puikiai tinka ir išleido ją į Klaipėdos vaikų „Bildučių“ teatrą. Mergaitė šia veikla labai užsidegė ir tiesiog bėgdavo į užsiėmimus. Vienas po kito sekė vaidmenys, kurie galiausiai nuvedė iki aktorystės studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Į stojamuosius egzaminus – tiesiai iš paplūdimio

Mokydamasi mokykloje Inga Norkutė žinojo, kad savo ateitį sies su aktoryste, tačiau jos stojamuosius egzaminus galima pavadinti savotiška avantiūra.

Baigusi dvyliktą klasę, dienas mergina su draugais leisdavo Klaipėdoje prie jūros – ten jie, susirinkę palydėti saulės, ją ir sutikdavo. Įšilusiose kopose ji pasitiko ir lemtingos dienos, kai Vilniuje vyko būsimųjų aktorių egzaminai, rytą. Beje, tuometinė merginos išvaizda taip pat visai nepriminė pavyzdingos studentės.

„Ilgi peroksidu dažyti plaukai su ataugusiomis šaknimis, smėlis tarpupirščiuose, trumpi džinsiniai šortai, ilgi violetiniai nagai, suveltas ciūbas, ryški maikė su dideliu užrašu „ABBA“ ir pliažiankės. Pamenu, atsikeliu su mintimi, kad Vilniuje vyksta stojamieji, tačiau pinigų ten nuvažiuoti neturiu. Sakau draugams – sumeskit bilietui“, – dalijasi I.Norkutė.

Į rimtus stojamuosius sostinėje mergina išvažiavo tiesiai iš paplūdimio. Jos pasiruošimas jiems apsiribojo į rankinę įsimestu mokyklos baigimo diplomu ir didžiuliu tikėjimu tuo, ką daro.

„Žinoma, abejonių buvo, tačiau tada, po prie jūros praleistos nakties važiuodama į Vilnių, jutau, kad darau tai, ką reikia. Manau, kad tai lemtis, – įsitikinusi žymi aktorė. Ji priduria, kad pačiuose egzaminuose to tikėjimo jaudulys neužtemdė. – Galvojau – kaip bus, taip bus. Aišku, koridoriuje juokavau, kad turiu pažįstamų, kurie mane prastums per kyšius“.

Tuo metu, kaip ir dabar, jauniesiems aktoriams tekdavo atlikti keletą užduočių: padeklamuoti eilėraštį, padainuoti ir suvaidinti etiudą. Inga pasakoja, kad poeziją ir dainą buvo pasiruošusi iš ankso, tačiau nebuvo nusprendusi, ką vaidins. Vis tik tai jos konkurentams pranašumo nesuteikė – dalis jų išvis nežinojo, kas yra etiudas.

„Improvizavau tokias mitologines nesąmones. Neva yra kumelė – užkerėta merga, kuris vėliau įkrenta į ugnį ir atvirsta mergele. Komisija man sako: „Nu, blūde, eik“. Vėliau pasižiūriu sąrašus – o, yra mano pavardė.“

Inga juokiasi: į akademiją įstojo, o pinigų pragyventi neturėjo. Jos pasirinkimo nepalaikė ir tėvai, dukrai linkėję stabilesnės profesijos. Vis tik ilgainiui atsirado ir padedančių draugų, pažįstamų, ir pinigų, ir artimųjų pripažinimo.

„Įveikusi antrą turą paskambinau mamai. Sakau: „Maaama, praėjau!“, tačiau ji tik padėjo ragelį, nes buvo įsitikinusi, kad ši profesija – netinkama. Turėjau būti kulinarė, kad turėčiau duonos, miltų, kiaušinių.

Vis tik vėliau, kai tapau rimta aktorė ir pasirodžiau televizijoje, lankydamasi ligoninėje ar poliklinikoje mama girdavosi, kad Inga Norkutė – jos dukra“, – prisimena pašnekovė.

Dukra labai didžiavosi ir jos tėtis. Anksčiau jų šeima turėjo sodybą, šalia kurios stūksojo mažytė parduotuvėlė. Į ją Ingos tėtis eidavo nusipirkti pagrindinių prekių. Šalia kasos buvo pakabintas mažas televizorius, kuriame kartą šmėkštelėjo Inga.

„Tėtis sušuko: čia mano dukra! Pardavėjas sako: „Nesvaik, Norkau, eik namo“. Kitą dieną prekiautojas suprato, kad Norkutė – tai Norkaus dukra, – pasakoja aktorė. – Tiesa, mano tėvai nebuvo jokie aristokratai, tik paprasti darbininkai. Jie manimi netikėjo, nes, kaip tėtis sakė, buvau „kosmosas“ – kitokia. Paauglystėje mane erzindavo, kad būsiu kiaulių šėrikė, o ne aktorė.“

Ji tikina, kad tokie buvo jos visų bendrakursių tėvai, tad jaunuoliai dažnai svarstydavo, kodėl jie linkę į meną. Vis tik jie džiaugėsi, kad tėvai jų nevaržė ir nebandė pakeisti: gi šiais laikais, anot Ingos, tėvai labai dažnai nusprendžia, ką mokysis ir dirbs jų vaikai.

„Reikia stebėti, bet duoti laisvės. Dažnai tėvai, nepalaikydami savo vaikų, juos nugesina. Nors pati atžalų neturiu, daug vaikų pažįstu darbo konservatorijoje dėka. Aš tiek prisiklausau istorijų, kurias vaikai atsineša iš savo šeimų.

Neretai pasitaiko atvejų, kai tėvai emigruoja, vaikus palieka Lietuvoje prižiūrėti močiučių ir neleidžia jiems pasireikšti, pasiekti daugiau. Vaikai negali susikoncentruoti į savo tobulėjimą, nes močiutės jiems liepia padaryti tą ir aną, nupirkti kefyro ir batono“, – savo patirtį pasakoja Inga Norkutė.

Fotogalerija: