Manęs dažnai klausia, ar man neatsibodo keliauti vis į tą pačią šalį? Kaskart keliaujant atrodo, kad aš einu vis į naują pasimatymą su ta pačia šalimi, bet ji man pasirodo vis nauju apdaru pasipuošusi.
Tėvas Saulė?
Legenda byloja, kad Saulė tėvas ir motina Mėnulis (taip, ispanų kalboje saulė yra vyriškosios giminės, o mėnulis – moteriškosios!) turėjo sūnų Manco Capac ir dukrą Mama Ocllo. Jie gyveno didžiausioje Titikakos ežero saloje su visa savo nedidele kečujų tauta. Tačiau atėjo sausra ir tauta kentėjo nuo bado. Tad tėvas Saulė pasikvietė savo sūnų, įteikė jam auksinę lazdą ir tarė: „Sūnau, tu turi išgelbėti savo tautą. Tad keliauk ieškoti derlingų žemių – ten kur ši auksinė lazda susmegs visa ir kurk naują imperiją“. Manco Capac su savo žmona Mama Ocllo iškeliavo ieškoti derlingų žemių ir auksinė lazda susmigo Andų kalnų papėdėje. Čia pirmieji inkai ir įkūrė savo sostinę ir pavadino ją Qosqo – „Pasaulio bamba“.
Saulė labai svarbi ne tik inkų mitologijoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Pagal saulės judėjimą jie skaičiavo metų laikus, žinojo, kada sėti, o kada imti derlių. Ne veltui Saulei dedikuotos šventyklos visada buvo svarbiausioje vietoje, o visi inkų valdovai puošdavosi auksu, kad savo tautai galėtų prisistatyti kaip Saulės vaikai. Ir šiandien, kasmet birželio 24 d. Kusko miestas švenčia saulės sugrįžimo šventę – Inti Raimi. Nuo šiol naktys pradeda trumpėti ir tai tolygu krikščioniškosioms Kalėdoms.
Būti „Saulės dukra“ man – didelė garbė. Šį titulą suteikė vietinis gidas, kuris niekaip negalėjo patikėti, jog su mano atvykimu Kusko miestas būna nušviečiamas saulės, o dievai su džiaugsmu sutinka savo dukrą.
Gyvas istorijos vadovėlis
Mano atmintyje jau 36 apsilankymai Machu Picchu ir šiems metams dar 6 įėjimo bilietai jau „kišenėje“. Vieno iš apsilankymų metu, besileidžiant stačiais laipteliais žemyn, sulaukiau čia pirmą kartą apsilankiusio maorio iš Naujosios Zelandijos pasiūlymo: „Duok ranką, padėsiu nulipti“. Nenuostabu – senasis inkų miestas, įtrauktas į septynis naujuosius pasaulio stebuklus, traukia gausybę turistų iš viso pasaulio. Miestas pradėjo kentėti nuo nevaldomų žmonių srautų, kuomet turistai grūdosi tinkamiausiose vietose, kad pasidarytų gražiausias nuotraukas, vietiniai susirinkdavo su puodais ir indais „papiknikauti“, o padūkę vaikai siekė įsiamžinti ant šimtmečius menančių sienų.
Tad laikui bėgant susirūpinta miesto išlikimu ir pradėti riboti lankytojų srautai. Net buvo pasklidusios kalbos, kad bus uždrausta vaikščioti po patį miestą, o turistai galės tik nusifotografuoti „atvirukinį“ vaizdą be tikro prisilietimo prie paslaptingos istorijos. Šiandien šios kalbos apie uždarymą jau yra aprimusios: tiek pandeminis laikotarpis leido miestui šiek tiek atsigauti, tiek buvo rastas būdas srautams suvaldyti.
Miesto paskirtis, kaip ir didžioji dauguma Peru istorijos – neturi vienareikšmio atsakymo. Inkai neturėjo rašto, tad dauguma atsakymų yra interpretuojami iš surastų keramikos ar tekstilės dirbinių. Ir nieko nuostaubaus, kad iškasus kokią naują puodynę, istorijos išaiškinimas gali ir pasikeisti.
Kalnų keliais ir spalvomis
„Grįždami sustosime mano apžvalgos aikštelėje – vairuotojas žino“ – atsakau vietiniam gidui, kai jis klausia, kur norėsime sustoti po pažinties su svarbiausiais inkų mitologijos paukščiais kondorais. Kolkos slėnis – viena mylimiausių mano vietų Peru, o „mano“ apžvalgos aikštelėje yra įrengti krėslai, kuriuose ramiai gali mėgautis nerealiais vaizdais.
Kolka regionas – tobulas pavyzdys to, kaip vietiniai žmonės gebėjo atrasti balansą su gamta. Įsikūrę 3500 m virš jūros lygyje ir gyvendami kalnų apsuptyje, jie gebėjo išnaudoti kalnus sukonstruodami terasas taip, kad lietaus vandenys nenuplautų jų pasėto derliaus. Šios terasos vadinamos „andenomis“ kaip Andų kalnai. Kolkos regione jų yra apie 10 000 hektarų, iš kurių beveik 70 proc. vis dar naudojamos iki šios dienos.
Keliaudami po Peru nejausite spalvų trūkumo. Vietinės moterys vis dar dėvi spalvingus tautinius drabužius. Tačiau kai kalba eina apie spalvas, visi iš karto pagalvoja apie Vaivorykštinius kalnus. Andai – jauniausi pasaulio kalnai, kuriuose gausu įvairių mineralų. Besiformuojant kalnams skirtingi mineralai susisluoksniavo tarsi sluoksniuotas pyragaitis ir vilioja keliautojus.
Populiariausias ir geriausiai žinomas – Vinicunca kalnas. Dėl globalaus atšilimo nutirpęs sniegas ir socialiniai tinklai atvėrė šį kalną pasauliui. Nuo 2013 m. keliautojai pradėjo rodyti nuotraukas iš spalvingai dryžuoto kalno ir žmonės pradėjo čia plūsti. Šiandien 7 spalvų kalną (šis kalnas turi tokią gausybę pavadinimų, kad nieks net ir nežino, kuris pavadinimas yra tiksliausias) aplanko apie 1500 žmonių per dieną, o prieš pusantrų metų vietinės bendruomenės net susikivirčijo, kam priklauso didžiausia iš lankytojų surinktų pajamų dalis.
Tad jei išsiruošite į pasimatymą su Vinicunca, nesitikėkite ramybės ir vienumos – nuolatos būsite kitų žmonių apsuptyje. Tačiau nenuliūskite – įspūdingų spalvotų kalnų Kusko apylinkėse yra ir daugiau, tad tikrai galima rasti vietos ir ramiam pasimatymui. Ne visada būtina eiti ten, kur visi.
Žygių mėgėjams
Į Peru teritoriją atvykusiems ispanams inkų pasirinkta sostinė Kuskas nelabai tiko ne tik dėl to, kad buvo toli nuo jūros, bet ir dėl europiečiams neįprastų aukščių. Kuskas įsikūręs 3400 m virš jūros lygio, o panašiame aukštyje yra ir daugiau svarbių šalies objektų: Titikaka ežeras – 3800 m, Kolka slėnis – 3600 m.
Norintiems išbandyti savo jėgas Peru gali pasiūlyti gausybę įvairiausių žygių. Mano įspūdingiausieji būtų du:
- Inkų keliais iki Machu Picchu. 4 dienų / 3 naktų žygis senuoju inkų keliu. Pakeliui – gausybė inkų statinių, vadinamų Tambo, skirtų vietinių časkių (informacijos ir produkcijos gabentojų) poilsiui. Nors kelyje yra keletas aukštesnių perėjų (apie 4000 m virš jūros lygio), o nakvynės yra tik palapinėse, žygis nereikalauja specialaus pasiruošimo. Na, o tas jausmas, kai į Machu Picchu įeini pro Saulės vartus – taip, kaip tai darė prieš 500 metų inkai – buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl aš grįžau į Machu Picchu po metų nuo pirmojo savo apsilankymo.
- Žygis iki Choquequirao. Šis miestas kurį laiką buvo vadinamas kaip alternatyva „Machu Picchu“. Sunkiai pasiekiamas, todėl puikiai išsilaikęs ir visai neapkrautas turistų – puiki vieta tiems, kurie turi daugiau laiko ir nori išbandyti savo jėgas.
O kur poilsis?
Pasižiūrėjus į žemėlapį akivaizdu – Peru turi labai ilgą pakrantę. O kaip „poilsis po palme“?
Vis dėlto, Ramusis vandenynas nėra toks ramus, kaip teigia jo pavadinimas. Be to, šaltoji Humbolto srovė išlaiko vandenį šaltą net ir šilčiausiais metų mėnesiais. Nors vandens temperatūra yra šiltesnė šiaurinėje šalies dalyje, netoli Ekvadoro, stiprios bangos neleidžia ramiai mėgautis vandens malonumais. Užtat sukuria puikias sąlygas banglenčių mėgėjams. Čia bangos retos ir ilgos. Laikoma, kad Peru turi ir ilgiausią susiformuojančią bangą – užšokęs ant lentos gali nuskrosti net 2 kilometrus!
Na, bet jei jūs tokie pat, kaip aš – kurie bangas stebi mieliau nuo kranto, tuomet irgi nenusivilsite. Peru turi gausybę jūros gėrybių produktų, o be to – saulėlydžiai čia nuostabūs!
Skaniausia dalis
Pirmaisiais mano pažinties su šalimi metais naujai sutikti peruiečiai visuomet užduodavo klausimą „kaip tau mūsų maistas?“. Man tuo metu atrodė, kad Peru virtuvė sunkiai gali lygiuotis su Argentinos jautienos didkepsniais ir maniau, jog šis vietinių didžiavimasis yra tik dėl siauro pasaulio pažinimo. Kol pati nepradėjau daugiau ragauti ir domėtis Peru virtuve...
Pastaruosius 12 metų „Best Travel Awards“ rengiamuose apdovanojimuose geriausios kulinarinės krypties („World‘s Leading Culinary Destination“) Peru tik kartą užleido pirmos vietos poziciją Italijai.
Nuo vandenyno gelmių iki aukštikalnėse auginamų – skirtingose ekosistemose auginami produktai užtikrina patiekalų įvairovę, o įvairių tautų įtaka sukuria skirtingus skonius. Pagrindinė Peru virtuvės „žaigždė“ – šviežia laimo sultyse trumpai marinuota žuvis ar jūros gėrybės, vadinama sevičė (isp. Ceviche). Panašaus patiekalo tokiu pačiu pavadinimu paragausite ir Čilėje, Meksikoje, Ekvadore ar Kosta Rikoje, tačiau Peru jis skiriasi tuo, kad į šį patiekalą nebus įmaišyta jokių papildomų daržovių, apart raudonojo svogūno (mano minėtose šalyse žuvis dažniausiai maišoma su pomidorais, avokadais ar kt.). Gurmanai turėtų neaplenkti „Central“ – vieno iš garsiausių restoranų ne tik Peru, bet ir pasaulyje (2023 metais Central paskelbtame geriausių pasaulio restoranų reitinge pakilo į pirmąją vietą .
Patarimai keliaujantiems į Peru:
- Planuodami kelionę po Peru turėkite omenyje, kad nors atstumai ir nėra dideli, kalnuotais keliais sugaišite daugiau laiko, nei įprasta. Stenkitės susiplanuoti taip, kad kilimas į aukštikalnes būtų palaipsnis, o pirmomis dienomis virš 3000 metrų nenusimatykite intensyvios programos, kad organizmas prisitaikytų prie deguonies trūkumo. Tarp tam tikrų objektų verta keliauti naktiniais autobusais – nesugaišite visos dienos kelionei ir sutaupysite pinigų viešbučiui. Tokie autobusai turi pusiau miegamus krėslus, tad po kelionės didelio nuovargio neturėtumėte jausti.
- Stenkitės ragauti patiekalų pagal tą regioną: pakrantėje valgykite žuvį ar jūros gėrybes, aukštikalnėse – alpakos ar jūros kiaulyčių kepsnių, džiunglėse – vaisių. Sevičės nerekomenduojama valgyti vakare – vietiniai tiki, kad žuvis būna šviežiausia iki pietų, o termiškai neapdorotas maistas sunkiai virškinamas naktį.
- Labai detaliai susiplanuokite kelionę į Machu Picchu. Įėjimo bilietai yra ribojami valandomis ir pavėlavus – jūsų nebeįleis, o vietoje naujo bilieto nenusipirksite. Be to, jei keliaujate iki Machu Picchu traukiniu – pasitikrinkite, kad traukinys atvyktų bent pusvalandžiu anksčiau, nei yra jūsų įėjimo bilietas. Be to, labai rekomenduojame vietoje pasiimti vietinį gidą – netyčia nuėjus ne tuo takeliu pačiame mieste grįžti nebegalėsite ir galite likti ne tik nepamatę viso miesto, bet ir be „atvirukinės“ nuotraukos.
