I.Starošaitė mini 55-metį – apie „turtingą“ spalį ir santykius su Žilvinu: „Šešėlyje niekada nebuvau“

„Gimtadienį švęsiu su jaunimu. Daug spalinukų turim – aš ir sūnus Vakaris gimėm tą pačią dieną, jo mergina taip pat spalį, gimtadienį šį mėnesį švęs ir Ąžuolas. Man nieko nereiškia tie 55-eri, bet Vakariui bus 25-eri, jo rimtesnis gimtadienis. Taigi su šeima paminėsim šventę Drevernoje, kur jaučiamės geriausiai. Jei oras leis, gal praplauksim ir su laivu“, – apie turtingą spalį ir gimtadienio planus prasitarė Irena Starošaitė. Neeiline proga – atviras interviu su portalu Žmonės.lt:

Irena, jūsų su Žilvinu šeima išties gausi. Ar bėgant metams jaučiate poreikį laiką atimti iš scenos ir kiek daugiau jo palikti artimiausiems?

Su šeima praleidžiame tikrai pakankamai laiko. Galvoju, kad jei susitiktume dar dažniau, tai taptų kasdienybe ir mažiau vertintume tokius susitikimus. Laiko scenoje taip pat visai nesinorėtų retint, nes į koncertus mudu su Žilvinu važiuojame kaip į šventę.

Tiesa, artėja Žilvino jubiliejinis turas, tad dabar džiaugiamės, kol galime kažkiek pailsėti. Nors koncertai ir dabar vyksta kone kiekvieną savaitgalį, turas atims dar daugiau jėgų, bet visgi labai džiaugiamės kiekviena akimirka scenoje.

Turas suksis apie Žilvio jubiliejų, nors jis scenoje spindi ir be progos... Daugelį metų koncertuojant su vyru, nebūdavo momentų, kai pasijusdavote jo šešėlyje?

Aš visada už jį labai džiaugiuosi ir palaikau, net jei tenka jį stebėti man būnant ne scenoje. Niekada nesijaučiau šešėlyje, nes net jei ir būdavo Žilvino koncertai, ateidavo laikas kai daugiau jų tekdavo ir man. Jei jis scenoje, aš arba išvis ilsiuosi, sportuoju, keliauju arba padedu jam kažkur užkulisiuose. Jokio pavydo niekada vienas kitam dėl karjeros nejautėme.

Kaip prisimenate pirmuosius kartu scenoje, kai pasirodėte kaip šeima?

Dabar daugėja kartu koncertuojančių porų... Galbūt pradininkai koncertuojantys kartu buvo Nelė Paltinienė su Eugenijumi Ivanausku, net jei ir nebuvo šeima. Kaip šeima gal ir mes buvom pradininkai, bet pradžioje mes dainuodavome duetu, teko pridainuoti Žilvinui, o tik paskui tapome šeima. Nebuvo, taip: apsiženijam ir tada jau kartu koncertuosim. Mus muzika sujungė, todėl sunku atsiminti laiką, kai pradėjom koncertuoti būtent po tuoktuvių.

Tenka pakritikuoti vienas kitą muzikiniais klausimais?

Tenka, bet labiau pas mus kritikas yra Žilvinas. Man dažniau tenka išklausyti ir pasitaisyti (šypteli). Tačiau man jo kritika patinka, juolab ji būna konstruktyvi. O aš pati jo nekritikuoju, gal labiau pasiūlau kitokį variantą. Būna pasitariam, būna ir pasiginčijam.

Žilvinas atrodo karštesnio būdo, o jus kur kas ramesnė. Nesunku šiuos skirtumus suderinti?

Kaip galima esant skirtingiems turėti problemų susiderinti? Čia kaip tik ypatingai gerai! (juokiasi) Jei būtume du karštakošiai, arba du ramūs, nebūtų nieko gero. Manau, kad tik iš ginčo gyvenime kažkas gimsta.

Minėjote, 55-eri – tik skaičius. Akivaizdu, kad savijauta jums šnabžda visai kitokius skaičius. Kaip palaikote savo jaunatvišką energiją?

Visų pirma, dainuoju dainas, kurios man patinka ir neleidžia man scenoje stovėti vietoje. Taip pat kai tik galiu, aš sportuoju, padelį žaidžiu jau apie 10 metų. Jau 17 metų naudoju nuostabius papildus. Labai džiaugiuosi, kad pradėjau juos naudoti, kol dar nebuvo jokių sveikatos problemų. Manau, tai visuma. Kada vidus sveikas, tada ir išorė graži.

Stebint jaunąja kartą atlikėjų, kuo ji kitokia, nei buvote jūs, tik atėjus į didžiąją sceną?

Mes ėjome į sceną nieko nenorėdami – tik leiskit mums dainuoti. Niekada nebuvo pirmo klausimo, kiek mokės mums pinigų. O dabar tai būna jų pirmasis klausimas. Taip pat mūsų laikas nebuvo tiek daug muzikinių projektų, kuris daugeliui tampa kaip tramplinas į didžiąją sceną. Jie gali gerai pasirodyti, turi daug galimybių tai daryti kokybiškai. Labai džiaugiuosi jaunąja karta, jie yra kitame etape.

Koks jūsų karjeros etapas jums įsimintiniausias?

Man visada patikdavo projektai, ypatingai šokių. Taip pat gera buvo miuzikle dalyvauti su „Velnio nuotaka“, atlikti Uršulės vaidmenį. Man patinka, kai reikia daug išmokti, naujų partijų, vaidybos... Sunku išskirti vieną etapą, geriausias – kai kuo daugiau veiklos.

Turit nusiraminimo, susikaupimo ritualų prieš koncertą? O gal lipdama į sceną jaudulio jau senokai nebejaučiate?

Mūsų visų moterų ritualas – dažytis. Tai procesas, kuriam reikalinga ramybė ir susikaupimas. Mane tai nuramina. Žinoma, taip pat man svarbu prasidainuot. Visgi galiu pasakyti, kad jaudulio nejaučiu ir nepamenu, ar kada išvis jaučiau. Visada ėjau į sceną laukdama pasirodymo ir jaudintis nebuvo ko. Labiau tai yra atsakingumo jausmas, kai didžiulis koncertas, daug žiūrovų.

Ar kada teko pagalvoti apie atsisveikinimą su scena ir gyvenimą tik sau?

Kai koncertuoju, tada ir gyvenu sau. Moterims trumpesnis amžius scenoje, tad koncertuosiu tiek, kiek leis sveikata ir vaizdas. Noriu dainuot, o ypatingai su gyva grupe. Šia svajonę dar ketinu išpildyti!

Irena, už ką šiam gyvenimui esate labiausiai dėkinga?

Labiausiai esu dėkinga, kad esame sveiki ir turime žydrą dangų virš galvos. Kartais gal ir pilką, bet svarbiausia – taikų. Labai dėkinga esu Aukščiausiam turėdama tokį darbštų sūnų Vakarį, vyrą Žilviną, sveiką mamą Tamarą, gausią šeimą. Daugiau – nieko ir netrūksta.

Fotogalerija: