Į televiziją grįžtanti Livija Gradauskienė: „Žmonių piktumas yra didžiausia Lietuvos problema“

Tiesa, penktasis projekto „Muzikinė kaukė“ sezonas bus gerokai atsinaujinęs, keisis ne tik dešimt šou dalyvių, bet ir komisijos sudėtis – televizijos ir radijo laidų vedėja Livija Gradauskienė tapo šou komisijos nare.

Kaip jaučiatės pakviesta vertinti „Muzikinės kaukės“ dalyvių?

Jaučiuosi kaip dovanų gavusi. Visus ankstesnius sezonus buvau ištikima „Muzikinės kaukės“ žiūrovė ir gerbėja, todėl, kai dabar galėsiu iš arti, gyvai matyti mūsų dainininkų dar iki šiol mažai atskleistą talento pusę, malonumas bus dar didesnis.

Kas labiausiai nustebino projekte „Muzikinė kaukė“, kodėl Jums šis projektas taip patinka?

Mano galva, nuostabiausia šio projekto savybė yra ta, kad mums gerai pažįstami dainininkai, aktoriai čia turi galimybę atskleisti savo talento įvairiapusiškumą, o gal net apskritai pakilti į naują lygį.

Praėjusį sezoną buvau priblokšta to, ką „Muzikinėje kaukėje“ išdarinėjo Martynas Kavaliauskas. Prisipažinsiu, galvojau, kad jis – tiesiog dailus vaikinas, dainuojantis mergaičių širdis virpinančias daineles… Tas gražuolio dainorėlio įvaizdis buvo toks gajus, kad, jei ne „Muzikinė kaukė“, taip gal ir nebūtume sužinoję, koks nesuvokiamai talentingas yra Martynas Kavaliauskas.

Tą patį galima pasakyti ir apie daugybę kitų „Muzikinės kaukės“ dalyvių. Net jei pasirodymas ir nebūna sukrečiantis dėl antgamtiško persikūnijimo, tai bent jau gero humoro čia būna į valias. Jau vien ko vertas buvo Viliaus Tarasovo įsikūnijimas į Jazzu ar Inetos Stasiulytės įsikūnijimas į Ovidijų Vyšniauską. Labai myliu žmones, kurie nebijo pasirodyti juokingi, nes tie, kas įsikibę laikosi savo asmenybės didybės ir rimties yra ganėtinai riboti.

Juk negali būti viskas tik gerai? Galbūt kažkas erzino žiūrint projektą?

Aišku, erzindavo. Kai pasirodydavo Karina Krysko-Skambinė man imdavo darytis silpna, trūkti oro ir kildavo spaudimas. Na, kaip taip gali žmogus būti ir toks gražus, ir toks talentingas. Nėra teisybės.

Į ką labiausiai atkreipsite dėmesį vertinant pasirodymus? Kas Jūsų nuomone yra svarbiausia, įkūnijant atlikėjus?

Turbūt svarbiausia yra atrasti specifinius, tik tam dainininkui būdingus bruožus – balso, elgsenos ar išvaizdos ir gebėti nors dalį jų atkurti. Jei tik matai, kad atlikėjas „pagavo“ savo personažą, tegul tai bus bent kelios detalės – galvos pasukimas, dainavimo maniera ar firminis judesiukas – jau šiurpuliukai bėgioja per kūną, tad belieka mėgautis talentu.

Kaip žinia, „Muzikinės kaukės“ komisijos nariai turi parodyt savo sugebėjimą įsikūnyti. Ką įkūnysite pirmoje laidoje ir kaip sekėsi pasiruošimas?

Mūsų komisijos komanda taps baisiai juokinga grupe „Ace of Base“. Tokiai muzikai net mano muzikinio talento – per akis. Aišku, mano įkūnyta dainininkė nepaprastai talentingai be jokio ritmo mosikuoja rankomis ir sulėtintai varto akis. O ir tekstas labai prasmingas – pasaulis nuostabus, o-o-o ir visa tai kartoti 32 kartus. Tai buvo tikras iššūkis, bet po ilgų ir varginančių repeticijų, drįstu galvot, kad man pavyko taip pat idiotiškai mojuot rankomis, kaip tai darė tikroji grupės narė.

Ar Jūs dainuojate, ar turite klausą? Ar po debiuto ant didžiosios scenos Jus galėsime matyti dažniau?

Aš kažkada buvau perspektyvi pianistė, klausą turiu, galiu sūnaus violončelę suderinti, bet, tikiuosi, ir proto dar turiu, kad su savo talentais nesibraučiau į didžiąsias scenas. Nors, kadangi esu puikiai įsisavinusi Paltinienės ir Pugačiovos repertuarą, tai gal ateis laikas, kai kažkas šias damas turės pavaduoti? Bet, tikiuosi, ištikimi draugai mane suturės nuo panašių žygių.

Kokį vaidmenį užimsite šou „Muzikinė kaukė“ komisijoje? Būsite griežta teisėja, ar ta, kuri visada šypsosi ir giria?

Griežtumas man iš prigimties svetimas. Mano galva, įvairiose projektų komisijose jau pakankamai turėjom rėkiančių, užgauliojančių ir ant stalų lipančių ar savo vidaus organus „pagatavų“ išsiplėšt personų. Net ir į nevisai pavykusį numerį galima pažiūrėt linksmai. Galų gale, juk dalyviai į kiekvieną pasirodymą įdeda nežmoniškai daug darbo, todėl rimti priekaištavimai man atrodo juokingi. Čia juk šou!

Visgi, ar įmanoma Liviją supykdyti?

Aš rimtai manau, kad žmonių piktumas yra didžiausia Lietuvos problema ir aktyviai stengiuosi neprisijungti prie jų stovyklos. Tiesa, kai kas pradeda mekenti, kad Žaliojo tilto balvonai buvo gražūs ir kažkaip jų gaila, tai pasiuntu, kaip Gražulis vaivorykštę pamatęs.

Kaip jaučiatės su trenksmu grįžusi į radijo ir televizijos eterį? Kaip viską suspėjate?

Kai darai tai, kas tave džiugina, kaip gali nesuspėti ar pavargti? Visada stengiausi imtis tik sau artimų projektų, dalykų, kuriais tikiu. Be to, žurnalistai rašo, kad esu pagarsėjus greičio mėgėja, varinėju po miestą „ant 50“, tai kaip galiu nespėti?