Į Tenerifę plaukiant hantavirusu apkrėstam laivui – prabilo netoliese gyvenanti žinoma lietuvė
Išplitus žiniai, kad laive „MV Hondius“ plinta hantavirusas, o jį karantinavimuisi įsileis Tenerifė, šia aktualia tema prabilo Fuerteventūroje gyvenanti rašytoja Jurga Baltrukonytė.
Savo mintimis ji pasidalijo socialiniuose tinkluose, įrašu sutiko pasidalyti ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Atplaukia bėda. Ar iškankinti žmonės? (Beveik iš įvykio vietos). Šeštadienį apie pietus Tenerifėje prisišvartuos nauju vardu, ne šampanu, o greičiausiai žiurkių šūdukais pakrikštytas Hantavirus kruizinis laivas. Kodėl Kanarų salose, o ne, pavyzdžiui, Malagoje? Nes jo visi bijo. Cape Verde nepriėmė. Marokas net neleido prisipilti degalų, nes mano skaitytoje informacijoje rašoma, kad greitosios pagalbos lėktuve trūko apsauginė kapsulė, dengusi du jau sergančius žmones, juos skraidino į Nyderlandus.
Sustota Gran Kanarijoje. Kanarų salų vyriausybė labai nerimauja prieš Ispanijos numestą sprendimą priimti, karantinuoti laivą, bet jis bus įvykdytas.
Aš tuo džiaugiuosi. Kanarų salos tiems žmonėms taps vilties sala. Tikrai pasitikiu infektologais ir ta savaite, kai buvo laiko pasiruošti žmonių priėmimui bei situacijos suvaldymui. Tai yra humanizmas, nors kartais nepatogus, baisus, gąsdinantis.
Žmonės gatvėse dažniausiai komentuoja paprastai: „Kodėl pas mus? O ne pas juos?“ Niekas nenorėtų grėsmės savo kieme, nors teigiama, kad laive daugiausiai sveikų žmonių, sunkiau sirgę deja, mirė arba jau išgabenti gydymui kitose šalyse.
Infektologų išvados – kadangi virusas ne naujas, jau žinomas, jo veikimas aiškus: plitimas nuo žmogaus žmogui beveik neįmanomas. Žiurkės laive buvo blogas ženklas. Aš pati šiuo metu esu Kanarų saloje.
Jei reiks dėvėti kaukes – dėvėsiu. Bet net jausdama nepatogumą, gal baimę – kas yra natūralu – aš džiaugsiuosi už žmones, kurie pavargę, iškankinti siaubo išlips į žemę. Kur jiems dėtis, kai niekas nenori?
O Kanarai gal pagarsės kaip gražios, šiltos salos vidury Atlanto, ištiesusios vilties ranką tiems, kurių niekas nenorėjo. Aš bijočiau būti tame laive. Labai. Melsčiausi už žmones, tautas, vietoves, kurie leis išlipti, melsčiausi visą likusį gyvenimą, nors nemoku maldų, bet kai sunku, man žodžiai liejasi savaime“, – rašė J. Baltrukonytė.