Į Vilnių sugrįžtantis Abraham Brody – apie skaudžiai karo perrašytą šeimos istoriją, klajones ir Šiaurės įkvėptą savo muziką

Šiame interviu A. Brody pasakojo apie klajoklišką savo gyvenimo būdą, skaudžiai karo perrašytą šeimos istoriją, ką jam davė išmokta lietuvių kalba ir netrukus pasirodysiantį autobiografinį albumą, kuris turėtų sudominti išskirtinės patirties ieškančius muzikos mėgėjus.

Jau esi pakeitęs keletą šalių ir miestų savo gyvenime. Ko kaskart ieškai vis naujoje vietoje?

Tikrai daug teko viską keisti, kartais atrodo, kad jau netgi per daug. Į Vieną persikėliau iš JAV studijuoti klasikinės muzikos – tai yra viena geriausių vietų to išmokti. Tačiau studijuodamas supratau, kad tai yra pernelyg konservatyvu. Tuomet išvykau toliau studijuoti į vieną iš muzikos sostinių – Londoną, kur Guildhallo muzikos mokykloje studijavau smuiką ir kompoziciją. Baigęs studijas supratau, kad nenoriu būti klasikos atlikėjas – man įdomiau kurti savo muziką. Pradėjau daug kurti ir improvizuoti su smuiku, balsu, bet tuomet prasidėjo mano santykiai su Lietuva. Pirmąkart ten vykau dalyvauti Kristupo vasaros festivalyje ir iškart įsimylėjau Vilnių ir Lietuvą. Vis grįždavau į Vilnių, o kažkur prieš penkerius metus atradau sutartines - jos man pasirodė labai įdomios ir labai stipriai mane patraukė. Daug jų klausiau ir nusprendžiau, kad pats norėčiau išmokti dainuoti liaudies dainas. Man tai buvo labai svarbu.

O kur pirmąkart susidūrei su sutartinėmis? Internete?

Taip, tuo metu buvau meno rezidencijoje Londono „Barbican Centre“ ir ten turėjau visišką kūrybinę laisvę sukurti keturis pasirodymus. Du iš jų nusprendžiau skirti savo šaknų tyrinėjimams. Tuomet tiesiog paklausiau savo draugų, koks sutartinių ansamblis yra stipriausias Lietuvoje ir gavau atsakymą – „Trys keturiose“. Paklausęs jų įrašų buvau labai nustebintas. Jos mielai sutiko dalyvauti mano projekte „Ancestors“. Taip prasidėjo mano istorija su liaudies muzika. Vėliau aš išmokau daug dzūkų ir šiek tiek žemaitiškų dainų. Man buvo labai svarbu tas dainas išmokti pačiam ir suteikti joms naują skambesį. Tam skyriau savo pirmąjį albumą „From The Dark Rich Earth“.

Kodėl tau tai buvo taip svarbu?

Aš pajutau, kad vaikystėje ir paauglystėje niekur neradau savo šaknų. Žinojau, kad mano senelis buvo iš Vilniaus, o močiutė – iš Ukrainos, bet tos tradicijos tikrai buvo pamirštos ir tai mane labai liūdino. Aš, kaip menininkas, visada ieškojau tame vertės. JAV tikrai nėra tokių tradicijų, visuomenė ten yra paviršutiniška, o Lietuvoje tradicijos yra itin gilios. Mane tai nepaprastai nustebino. Norėjau į visa tai pasinerti, tarsi į pelkę. Todėl siekiau visa tai išmokti ir turėti su savimi visur ir visada. Išmokau ir lietuvių kalbą.

Galbūt gali daugiau papasakoti apie savo senelius?

Mano močiutė buvo šalia Karpatų kalnų gyvenusios lemkų tautos atstovė. Lemkai gyveno Ukrainos, Slovakijos ir Lenkijos teritorijoje ir karo metu lenkai norėjo juos išstumti, todėl šeima, pajutusi pavojų, pabėgo į Ameriką. Kaimas, kuriame ji seniau gyveno, dabar yra tuščias, jame visai nėra gyventojų. Mano senelis buvo pusiau lietuvis, pusiau žydas ir gyveno Vilniuje, tačiau karo metu prie Baltarusijos sienos buvo sušaudytas jo brolis ir jis taip pat pabėgo į Ameriką. Jie susipažino Niujorke. Močiutė buvo provoslavė, ukrainiečių ortodoksų tikėjimo, taip pakrikštijo ir mano mamą, su kuria pradžioje dar kalbėdavosi ukrainietiškai. Iš pradžių seneliai dar šiek tiek laikėsi savo tradicijų, vėliau stengėsi asimiliuotis, bet mano senelis visą gyvenimą buvo žydas. Tuo tarpu mano tėčio šaknys yra Škotijoje.

Koks jausmas turėti tiek daug skirtingo kraujo?

Tai sukelia vidinį karą, nes žydai ir katalikai nelabai bendravo, buvo daug skirtingų tradicijų ir nuomonių. Kartais net man pačiam labai sunku save priimti kaip lietuvį.

Kiekviena kalba savyje turi užkodavusi daugiau nei tik žodžius ir jų reikšmes. Ką tau davė lietuvių kalba greta gebėjimo komunikuoti su čia gyvenančiais žmonėmis?

Aš tikrai tai pajutau, nes kalbu keletu kalbų. Tiesiog supratau, kad jeigu kalbėsiu su žmonėmis jų kalba, geriau juos suprasiu. Man buvo labai svarbu, kad būdamas Dzūkijoje galėčiau kalbėti ir rašyti lietuviškai, gerai suprasti ir išmokti dainas. Nors jau iki tol kelerius metus mokėjau lietuviškai, lietuvių kalbą praktiškai išmokau iš sunkiai angliškai kalbančių „Trys keturiose“ narių, kai mes kartu turavome JAV. Buvo smagu Amerikoje kalbėtis lietuviškai. Pastebėjau, kad tuomet turiu kitą asmenybę nei kalbėdamas angliškai ir tai yra labai įdomu.

Koks yra lietuviškas Abraham Brody?

Aš negaliu pasakyti visko, ką galvoju, esu apribotas. Kalbu angliškai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai, bet man labai patinka kalbėti lietuviškai, nors ir labai sunku. Galbūt geriau kalbu vokiškai, bet jaučiu labai stiprius santykius su lietuvių kalba. Aš pats nelabai galiu paaiškinti, kaip tai pakeis mano asmenybę ateityje.

Visai neseniai iš Vilniaus persikėlei gyventi į Islandiją, Reikjaviką. Kodėl taip nusprendei?

Aš jau 10 metų negyvenu JAV. Dar visai neseniai 6 mėnesius praleidau Niujorke, kur dalyvavau rezidencijoje „National Sawdust“. Tačiau Niujorkas man yra per didelis ir pernelyg intensyvus. Islandijos taip nepamilau, kaip Lietuvos, tačiau mane patraukė Islandijos šiuolaikinės muzikos tradicijos. Man labai svarbu išmokti ką nors naujo ir kad mano muzika nesustingtų. Supratau, kad noriu mokytis iš islandų. Aišku, ir Islandijos gamta yra pritrenkiančiai graži – kaip Mėnulis, kaip kitas pasaulis. Aš jau nuo studijų Vienoje bendradarbiauju su islandais, dalyvauju įvairiuose projektuose, taip pat ten neseniai įrašiau savo antrąjį albumą.

Naujasis albumas „Crossings“ bus gerokai labiau elektroninis, tačiau subtiliai išlaikantis praeitų tavo kūrybos etapų specifiką – muzika jame tiksliai sukomponuota kaip kad klasikiniame repertuare, jaučiami ir įvairių pasaulio šalių motyvai, kuriuos tyrinėjai. Ar tai natūrali tavo kūrybos evoliucija, ar turi tikslų planą?

Neturiu tikslių planų. Anksčiau įrašų etapas buvo labai greitas – galėdavau per penkias dienas įrašyti albumą. Tačiau šį kartą tai buvo ilgas procesas. Įrašai tęsiasi jau nuo kovo mėnesio, keitėsi ir albumo vizija. Pradėjau nuo indie ar experimental, o paskui pasiskolinau sintezatorių iš Jurgio Didžiulio ir tada viskas tikrai pasikeitė. Albumas tarsi skyla į dvi dalis: viena jų bus su daug ritmo ir elektronikos, o kita – palyginus lengva, įrašyta drauge su styginiu ansambliu. Primins „Anthony and the Johnsons“, šiuolaikinę klasiką, Beno Frosto ar Valgeiro Sigurðssono kūrybą. Bus matyti, kaip tai suskambės kartu. Mane tikrai stipriai įtakojo Šiaurės atlikėjai Susanne Sundfør, Anna von Haussewolff, Ólafuras Arnaldsas, Agnes Obel, „Sigur Ros“.

O kaip tavo kūryba atsirado įrašų kompanijoje „Bedroom Community“?

Islandija yra dar mažesnė nei Lietuva ir ten visi yra pažįstami, bet istorija prasidėjo dar JAV, Bostone, kur susipažinau su kompozitoriumi Nico Muhly – geru Valgeiro Sigurðssono draugu. Vėliau Islandijoje atsirado ir daugiau pažinčių, o prieš dvejus metus mes su Valgeiru susitikome, tačiau nusprendėme dar kiek palaukti. Praėjusiais metais jau buvau pasiruošęs albumo įrašams, gavau labai geras sąlygas ir puikų garso režisierių Francesco Fabris. Visa muzika iš esmės jau yra sukurta – teliko ją įrašyti. Francesco kaip žmogus teikia man daug įvairių ir labai įdomių pasiūlymų.

Ar muzika yra tai, kas apjungia tavo vidinius išgyvenimus ir viską nuramina?

Greičiausiai taip. Ten keliauja visi mano vidiniai išgyvenimai. Naujasis albumas bus apie santykius, patirtis ir pokyčius. Tai tarsi mano autobiografija, pasakojanti apie mano šeimą ir šių laikų mitologiją. Kiekviena daina albume turi savo temą – tai bus ir apie mano kartos santykių trumpalaikiškumą, ir apie žmonių skirtumus, santykius tarp vyrų ir moterų, tarp tėvų ir vaikų. Daug melancholiškų dainų sukūriau praeitą žiemą naktimis savo šaltame bute Vilniuje. Albume bus daina apie mano mamą, kurioje atsiskleidžia jos kančia po to, kai ją paliko mano tėvas. Taip pat bus ir šviesių spalvų, dainų apie meilę. Mano kūrinys „Red Sun“ yra apie pirmykštę meilę, kuri ateina iš žemės.

O kokiais projektais ir kolaboracijomis šiuo metu dar užsiimi?

Dabar kuriu ir aranžuoju savo muziką orkestrui ir ansambliui „Wooden Elephant“, kurie dirbo Björk ir „Radiohead“ albumų įrašuose. Su šiuo ansambliu lapkričio mėnesį dalyvausime Londono džiazo festivalyje. Taip pat ruošiuosi koncertui kartu su orkestru „Contemporaineus“ Niujorke, albumo pristatymams Islandijoje, Norvegijoje, Danijoje.

Rugsėjo 28 dieną trumpam sugrįši į Vilnių, kur surengsi naujo albumo pristatymą. Kodėl jam pasirinkai Kompozitorių namus?

Tikrai pasiilgau Vilniaus. Kompozitorių namai, kuriuose pirmąkart apsilankiau visai neseniai, man padarė siurprizą – tai nepaprasta vieta, kuri labai tiks mano Šiaurės šalių įkvėptai muzikai. Džiugu, kad Inga Jurkevičiūtė ruošia švytinčią scenografiją, o prie manęs prisijungs jaunų atlikėjų styginių kvartetas – smuikininkai Lora Kmieliauskaitė ir Dainius Peseckas, violončelininkas Arnas Kmieliauskas ir altininkė Ugnė Petrauskaitė. Koncertas susidės iš dviejų dalių kaip ir mano albumas. Kviečiu visus ateiti, nes aš galiu pasiūlyti įvairių skambesių ir stilių - priešingai nei daugelis atlikėjų, siūlančių tik vieną. Koncerte apjungsiu daugelio mėgstamą elektroniką ir kiek komplikuotesnę, bet rafinuotą ir subtilią šiuolaikinę klasiką. Klausytojai tokiu būdu galės patirti daug daugiau.