I.Žvagulienei – 32-eji: apie ypatingą vyro dovaną, šeimos pagausėjimą ir kodėl negrįžta į sceną

Likus porai dienų iki gimtadienio I.Puzaraitė-Žvagulienė portalui Žmonės.lt pasakojo ne tik apie ypatingą mylimo vyro Ąžuolo dovaną. Jaukaus telefoninio pokalbio metu aidėjo ir juokas, ir rimti pamąstymai – apie Inetos ir Ąžuolo didžiausią metų išbandymą, ryšį su sutuoktinio tėčiu Žilvinu Žvaguliu, mintis apie sugrįžimą į sceną ir šeimos pagausėjimą.

Ineta, kokių emocijų lydima pasitinkate gimtadienį?

Gimtadienis man niekada nebuvo kažkuo ypatinga šventė, taip jaučiuosi ir šiemet. Nesijaučia nei to, kad gimtadienis, nei to, kad reikėtų kažkaip ypatingai švęsti, nei to, kad pasensiu ar kažkas pasikeis. Tikrai nesu iš tų, kurios kone mėnesį planuoja savo gimtadienį (šypsosi).

Tai kaip praleisite gimimo dieną? Negi nebus net ir nedidelės šventės kartu su artimaisiais?

Dažniausiai nedidelę šventę su artimaisiais darau, tačiau šiais metais nuo Ąžuolo jau gavau išankstinę dovaną – pakvietimą į Robbie Williamso koncertą, tai ten, kiek žinau, su keletu draugų vyksime (šypsosi). Net tiksliai nežinau, kas tie draugai... Kol kas žinau tik vieną asmenį, kuris organizuoja šią išvyką su nakvyne Kaune.

Ar dažnai Ąžuolas daro tokias staigmenas?

Ne, Ąžuolas tikrai nėra iš tų, kurie dažnai organizuoja ir stebina. Tai tikrai nėra jo bruožas (juokiasi). Tačiau jis žinojo, kad aš į Robbie Williamso šou jau seniai norėjau, tai vos tik pasirodžius bilietams, iškart nupirko. Tai toks gimtadienio paminėjimas šiemet ir bus – pusiau staigmena.

Tiesa, šiaip svarsčiau, kad jei šiemet pati būčiau organizavusi gimtadienį, būčiau dariusi tokį netradicinį pasibuvimą. Kadangi jau sparčiai artėja senelių namų atidarymas, galvojau, kad gimimo dieną darysiu būtent ten ir sakysiu visiems, kurie tik nori mane pasveikinti, kad gali atvykti į talką, nes dar daug ką reikia padaryti ir padėti (juokiasi). Jau birželio pirmąją planuojame atsidaryti, jeigu niekas kojos nepakiš, tai talka tikrai praverstų. Gal vėliau tokia ir padarysiu. Pakviesiu visus padaryti man tokią gimtadienio dovaną (šypteli).

Dar rudenį jūsų vyras atviravo, kad senelių namų kūrimas yra didelis išbandymas, o ypač taip sparčiai kylant kainoms. Nebuvo akimirkų, kai pasigailėjote, kad pradėjote tokį sudėtingą projektą?

Ne, gailesčio nebuvo. Aišku, dabar labai daug nemigo naktų, o ir nervų tikrai būna, nes ir pinigų tam daug reikia, o ir tos kainos pradėjo žiauriai kilti... Būna, paskaičiuoji vienaip, o galiausiai paaiškėja, kad kaina išsipučia vos ne dvigubai... Bet kadangi jau didelė dalis darbų padaryta, atgal žvalgytis nesinori. Norisi tik įgyvendinti tą projektą.

O kas sunkiausiais momentais jums teikia stiprybės, leidžia į situacijas pažvelgti optimistiškai?

Turbūt tokia mano prigimtis. Dažnai girdžiu iš tų, kuriems nuosekliai papasakoju, su kokiais iššūkiais susiduriame steigdami senelių namus, kiek pinigų tam tenka skirti, kokios problemos kyla, kad retas norėtų į tai bristi. Kartais man sako: „Dieve, tik užtrenkčiau duris ir būtų viskas baigta“. Bet mes su Ąžuolu susėdame, apsitariame ir galvojame: „Na, nieko, jeigu kažkas šiandien nepavyko, galbūt pavyks rytoj“. Žinome, kad jei nesiimsime to, ko norime, vėliau gailėsimės. Tai kada daryti, jei ne dabar, kai dar esame jauni? Na, bent jau apyjauniai (juokiasi).

O iš kur pas jus verslumo gyslelė? Čia vyro įtaka ar įgimtas talentas?

Net nežinau, mano šeimoje tikrai nėra didžiulių verslininkų, tai neįsivaizduoju, iš kur pas mane ta gyslelė. Ąžuolo tėtis Žilvinas (Žilvinas Žvagulis – red.past.) tikrai turi verslumo gyslelę, tai gal ir pas mane ji atsirado su juo dirbant. Mačiau, ką ir kaip jis daro, kaip viską planuoja, tai turbūt tai man turėjo įtakos. O gal ir pati aš turėjau kažkur giliai užslėptą verslumo gyslelę, kurią reikėjo atkapstyti. Kadangi gavau tokį verslų vyrą, kuris mane palaiko, tai ir subujojo tas verslumas, o jei būčiau ir toliau gyvenusi su kokia Irūna, turbūt ta gyslelė būtų ir toliau miegojusi (juokiasi).

Tiesą sakant, su Ąžuolu kitaip neina – tik susėdi ir jau idėjos, jau planai, ką daryti. Kartais net reikia vienas kitą stabdyti, nes kaip mums nėra blogų idėjų, taip paroje nėra tiek laiko, kad viską suspėtume. Bet šiaip šeimoje vadovaujamės idėja – jei jau yra mintis, geriau imti ir daryti, jei tik tam turime pakankamai laiko, kad tinkamai išplėtotume.

O kokie jūsų santykiai su Žilvinu Žvaguliu, su kuriuo dirbate „Zuzi Records“? Paklausiu paprastai – ar lengva dirbti su sutuoktinio tėčiu?

Tikrai nesunku, labai smagu (juokiasi). Bet jau nebedirbame kartu, teko pasitraukti iš „Zuzi Records“, kur dirbau dvylika metų. Aš mėgėja visus darbus daryti maksimaliai, tai pradėjus senelių namų projektą, nusprendėme, kad visko suspėti neįmanoma.

O šiaip mūsų santykiai yra žiauriai geri. Man labai patinka su juo kalbėtis, tai dabar net liūdna, kad kartu praleidžiame mažiau laiko. Seniau būdavome kartu kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro, visais klausimais diskutuodavome, apie viską tardavomės, kalbėdavomės, o dabar tikrai rečiau pasimatome ir rečiau pabendraujame. Tik patikslinu – susitinkame rečiau, o ne retai (šypteli). Jau nebūname kartu devynias valandas per dieną, bet gerai, kad Žilvino biuras yra visai šalia, tai vis tiek susibėgame, kad ir trumpam.

Dirbdama „Zuzi Records“, rūpinotes Žillvino Žvagulio ir Irenos Starošaitės koncertų organizavimu. O ar pati norėtumėte sugrįžti į sceną, ar jau visam laikui užvertėte šį puslapį?

Niekada nesakau, kad niekada. Yra ir minčių, ir galimybių, tai niekad nežinai, kaip čia gali būti. Tačiau šiuo metu gyvenime turiu kitus prioritetus, tai matysime, kaip seksis su dabartiniu projektu, kiek laiko tam reikės. O po to ir žiūrėsime, ar bus noro, ar bus galimybių eiti į sceną. Pagyvensime ir pamatysime (šypsosi).

Bet ar scenos ilgesys nekamuoja?

Kol kas ne. Dabar turbūt esu atsikandusi tos scenos ir kalbu ne tik apie dainavimą. Vis tiek tai į interviu nueini, tai į kokią laidą, buvo, kad ir su „Mokinukėmis“ kartas nuo karto kažkur pasirodydavome. Man labai smagu, tačiau šiuo metu to ir pakanka, nes puikiai žinau, kad žengti pilna koja į tą pasaulį man šiuo metu būtų sudėtinga. Juk dainavimui neužtenka tik kartas nuo karto pasitampyti su mikrofonu – reikia repetuoti, o tai yra ilgas procesas. Žinoma, tas procesas man patiktų, tik reikėtų ir vėl prie to priprasti, nes dabar esu nuo to atsiribojusi.

O kokių svajonių turite?

Vienintelis dalykas, kurio noriu – kad atsidarytų senelių namai ir viskas būtų gerai. Daugiau nieko. Man nereikia nei naujos mašinos, nei naujo namo, nei milijono. Man reikia, kad viskas vyktų taip, kaip susiplanavome. Tada viskas bus gerai (šypsosi).

Pernai užsiminėte, kad norėtumėte šeimos pagausėjimo. Ar vis dar puoselėjate ir šią svajonę?

Dabar jau toks klaustukas (juokiasi). Mes su Ąžuolu vis pasišnekame, kad gal ir būtų faina, bet tikrai nesame griežtai užsibrėžę tokio tikslo. Jeigu bus gandrai, tai bus, o jeigu nebus, tai nebus – mums visaip gerai (šypteli). Svarstau, kad gal tėvišką norą nuramina tai, kad Ąžuolo brolis turi metukų sūnų, o ir mano giminaitė prieš mėnesį susilaukė mažylio, tai galime su jais pasidžiaugti. Tuo labiau, kad ir senelių namų atidarymas jau ant nosies, tai reikalų pilna galva. Bus matyti, kaip jausimės, kai visa tai praeis. Gal tada vėl norėsime septynių vaikų (juokiasi).

Tiesa, abu mūsų vaikai nori brolio. Barbora seniau norėjo sesės, bet prieš porą mėnesių sako: „Ai, žinai, man, kaip mergaitei, daug visko reikia – tai nagus lakuoti, tai auskarų... Berniukui, man atrodo, reikia mažiau“. Ji taip ūkiškai pamąstė (juokiasi).

Fotogalerija: