Ibisoje apsistojęs J.Didžiulis – apie naują etapą po skyrybų: „Turiu daug meilės tiek Ericai, tiek vaikams“

Gimtadienio pažadas – pakeisti savo požiūrį

Kai kam lapkričio 5-osios penktadienis galėjo būti įprastas, tačiau šiuo metu Ibisoje gyvenančiam Jurgiui Didžiuliui ši data šiemet atspindi pasikeitusį požiūrį. Ir juo vadovautis vyras ėmė nuo pat ankstyvo ryto, kai pažvelgęs į laikrodį ir įsitikinęs, kad jam jau suėjo 42-eji, nusprendė paskambinti patiems brangiausiems žmonėms.

Nors Jurgis neslepia, kad gimtadienis nėra jo pati mėgstamiausia šventė, bet šįkart jis sugalvojo viską pakreipti visai kita linkme.

„Nusprendžiau nesislėpti. Tiesiog manęs ir Lietuvoje nėra. Todėl šiemet būsiu truputį dosnesnis su savimi ir parodysiu daugiau meilės. Anksčiau buvo, kad man patys žmonės skambindavo, tai aš šį kartą pats paskambinsiu tiems, kurie man yra svarbūs. Pasakysiu, kad labai džiaugiuosi, jog mane lydi per šį gyvenimo kelią.

Labai smagu ir tai, kad gimtadienio metu Ibisoje dalyvausiu keliuose renginiuose – grosiu vienur ir kitur. Atsiduosiu muzikai per savo gimtadienį“, – interviu šventės išvakarėse metu 15min pasakoja J.Didžiulis.

Pasiteiravus, kodėl visgi anksčiau slėpėsi nuo šios gražios datos, Jurgis sako, kad švęsdami gimtadienį parodome savo santykį su savimeile. Jis mano, kad gimimo dienos minėti nemėgstantys žmonės nenori sulaukti dėmesio, jaučiasi kažko iki galo nepadarę ar net nepasiekę.

„Tas dalykas yra susijęs su tam tikrais jausmais, nepasitenkinimu savimi arba savimeile. Aš kažkaip jaučiu, kad mes daugiau švenčiame už kitus, o ne už save. Truputį bandau to vengti. Šiemet sakiau, kad ramiai būsiu dėkingas už tai, kad tiek ilgai, kokybiškai, pilnas įspūdžių gyvenu. Jaučiuosi, kad daugiau reikia dėkoti ne sau, o atsidėkoti kitiems“, – įsitikinęs jis.

Nors Jurgis linkęs dėkoti kitiems, tačiau didelę padėką gerbėjai turėtų ištarti ir jam pačiam. Per pastarąjį dešimtmetį atlikėjo darbų sąrašas pildėsi gerumą skleidžiančiais darbais – pavyzdžiui, jis buvo Tarptautinės AIDS informacinės kampanijos geros valios ambasadorius, Baltijos ekologijos forumo konsultantas, „Gelbėkite vaikus” valdybos narys ir prisidėjo prie kitų didžių projektų.

O ką apie šiuos nuveiktus darbus sako pats J.Didžiulis? Pasirodo, jis apskritai vengia kalbėti apie tai, ką daugiau ar mažiau padarė.

„Kai mes pradedame matuoti savo gyvenimo kokybę pagal tokius nuopelnus, tokiu būdu bandome savo pilnavertiškumą pateisinti per žmonių nuomonę. Manau, kad pats gyvenimas yra dovana.

Tikslas nėra kažką super pasiekti, padaryti, o tiesiog realiai turėti progą gyventi pilnavertišką gyvenimą. Nesvarbu, ar tu esi ūkininkas, ar prezidentas, ar muzikantas, ar kas. Reikėtų užduoti klausimą – ką nuveikiau, kad nusipelniau vietos žemėje?“ – samprotauja Jurgis.

Tomis pačiomis mintimis muzikantas dalijasi ir kalbėdamas apie praeities klaidas, akimirkas, dėl kurių gailisi. Jis prisimena, kad praeityje per savo gimtadienius galvodavo apie savo veiklų rezultatus, kurie jo netenkino, darbus, kurių galbūt taip ir nespėjo padaryti.

Vis dėlto 42 tapo tuo skaičiumi, nuo kurio Jurgis nubrėžė naują starto liniją – dabar jis nebegalvos apie šiuos dalykus, o paprasčiausiai bus dėkingas Dievui už gyvenimą, jį supančius žmones.

„Nusprendžiau pereiti nuo rezultatų vertinimo prie gryno dėkingumo. Daug žmonių sako, kad nenusipirko automobilio, jiems nepadidino atlyginimo, gal pardavimai buvo ne tokie, bet realiai gyvenimas nėra vien tik šie dalykai.

Mes turime džiaugtis mums duotu laiku žemėje, per kurį galime kažką patirti ir išmokti. Vien dėl šios galimybės reikia būti dėkingam. Aš kaip tik prieš mėnesį sau pasakiau, kad per gimtadienį pakeisiu požiūrį“, – 15min kalba J.Didžiulis.

Apie ryšį su šeima ir meilės apibūdinimą

Žinoma, didžiausią dėkingumą J.Didžiulis jaučia savo šeimos nariams. Būtent močiutė, mama, vaikai ir Erica Jennings, nepaisant to, kad jie nusprendė nebekurti bendro gyvenimo, yra tie žmonės, kurie muzikantui bet kokiu klausimu gali tapti tvirtu ramsčiu. Ir nors Jurgis sako, kad tokių situacijų, kai jis kitų prašo patarimo, pasitaiko vis rečiau, tačiau pokalbiai su šeima niekada nenutrūksta.

„Kiekvienas realybę kuriame pagal kitų žmonių pagalbą. Būtent dėl aplinkinių ir keičiasi gyvenimo kokybė. Mes vieni negalime patirti pilnavertiškumo. Žmonės, kurie mus supa, yra labai svarbūs, nes mes kartu su jais kuriame bendrą realybę. Tai yra tikros kūrybos ramstis“, – svarsto jis.

Vis tik dabar J.Didžiulį dažniau supa ne šeimos nariai, o užsienyje gyvenantys draugai. Ir nors pažintys su naujais žmonėmis jį nuolat džiugina, tačiau per šį gimtadienį jam trūko vaikų.

„Šiaip man truputį yra liūdna, nes aš norėjau juos čia atskraidinti. Kadangi jiems nėra pakankamai metukų, tai nieko negalėjau padaryti. Jau viską buvau suderinęs, kad jie galėtų praleisti laiką su manimi, bet neišeis...“ – liūdesio neslepia J.Didžiulis.

Pasiteiravus, kaip vaikai išgyveno pastarųjų mėnesių pokyčius tiek dėl skyrybų su Erica, tiek dėl kelionės į Ibisą, Jurgis sako, kad šiais klausimais su jais buvo labai išsamiai pasikalbėta. Mažieji supranta, kad iki gyvos galvos visa penkeriukė išliks šeima.

„Svarbiausia, ką jie žino, tai, kad tarp mūsų niekas nesikeičia. Jie jautė, kad tarp manęs ir Ericos buvo nesantaikų. Todėl sprendimas buvo duoti sau daugiau erdvės, dėl kurios gali atsirasti daugiau harmonijos. Turėjome du skirtingus vertybinius laukus, tai mums būnant kartu tie laukai truputį keldavo įtampą.

Vaikai supranta, kad aš vis tiek išlieku pilnavertišku tėvu su savo pasaulėžiūra, o Erica – su savo. Gal kartais skamba keistai, kai žmonės sako, kad išsiskyrė, bet mes tiesiog palikome daugiau erdvės. Nėra taip, kad vienas suka į kitą pusę, o kitas – į kitą. Man ta idėja patinka“, – kalbėdamas apie pokyčius gyvenime sakė Jurgis.

O ar dėl pastarųjų įvykių gyvenime galėjo pasikeisti ir atlikėjo požiūris į meilę? J.Didžiulis šypsodamasis sako, kad ja vis dar tiki. Tik pastebi, kad patys žmonės pamiršta tikrąją šio žodžio reikšmę.

„Po įvairių forumų, kuriuose bendraujama su žmonėmis, vis tiek norime kažko sau – mano darbas, mano pinigai ir to ryšio trūkumas su didesniu kontekstu. Žmonės mąsto vienaskaita, kad viskas man. Todėl vienintelis sprendimas gali būti tik daugiau meilės ir ryšio su kitais.

Man meilė tai ir yra, kai darai gera kitam, o ne pats sau, kai jo likimas daugiau rūpi kitam, o ne sau. Todėl turiu daug meilės tiek Ericai, tiek vaikams, tiek draugams, tėvams. Mėgstu būti dosnus“, – savo meilės apibūdinimą 15min pateikia Jurgis.

Daugiau didesnių pokyčių J.Didžiulis sako nepajutęs. Na, iš tiesų paklaustas apie tai net nusijuokia, nes per pastaruosius 25-erius metus jo veikla kitu pavidalu keitėsi po kelis kartus. Pavyzdžiui, 15-os į rankas paėmęs gitarą, tikėjosi pakeisti pasaulį, bet tada panoro groti ant didžiosios scenos, o vėliau viskas perėjo prie grojimo žmonių kolektyvams, norint paveikti jų bendruomeniškumą per muziką.

„Aš vis tiek manau, kad reikia gerinti visuomenę. O mano muzika tam yra pagrindinė priemonė ir ginklas. Tai tas sprendimas praplėsti savo veikimo ratą, pasisavinti naujų žinių eina su tuo, kas keičiasi kiekvieną akimirką. Manau, visi privalome keistis ir tobulėti.

Realiai nereikia snausti kiekvieną dieną ir svarbu rasti naujų būdų, kaip tai padaryti. Iki šiol pabrėžiu, kad turiu daug draugų, kuriems pasisekė darbuose, versluose, kai kurie iš jų „influenceriai“, bet dažnai matome, jog jie nebenori augti. Tam tikra prasme žmonės užsnaudžia. Todėl norint žengti giliau į mišką, kopti į kalną, reikia žinoti, kad tai kiekvieną dieną reikalauja mažų pokyčių“, – pabrėžia jis.

Viena koja Lietuvoje, kita – Ibisoje

Nors pats tikina didelių pokyčių nepajutęs, tačiau aplinkiniai tai dar ir kaip pajuto – juk Jurgis spalio pabaigoje pakėlė sparnus iš Lietuvos ir išskrido į Ibisą. Nors kai kam tai atrodė kaip netikėtas sprendimas, tačiau J.Didžiulis visuomet buvo viena koja užsienyje.

„Maždaug penkerius metus praleidau apie trečdalį laiko ne Lietuvoje. Buvau tarp visokių kelionių tiek Kolumbijoje, tiek konferencijose ar netradiciniuose renginiuose. Supratau, kad Lietuvą labai myliu, todėl esu ir viena koja joje. Tačiau iš jos aš nieko nepasisemiu.

Man trūksta revoliucijos, naujų būdų valdyti pasaulį. Lietuvoje kartais gali jaustis vienišu ir tave laikys durnu, jei norėsi kažką keisti. O išvykęs į užsienį sutiksi žmonių, kurie gyvena ateitimi. Jie sako, kad norime būti labiau ekologiški, bendruomeniški, bet pas mus tai skambėtų keistai. Todėl vasarą vienam draugui pakvietus į Ibisą, supratau, kad man reikėtų čia truputį pabūti“, – savo sprendimą 15min paaiškina Jurgis.

Jis sako, kad kai kurie apie Ibisą gali susidaryti ir priešingą nuomonę. Štai dažnai girdime apie čia vykstančius vakarėlius, narkotines medžiagas, bet šiaurinėje dalyje, kurioje ir gyvena Jurgis, viso to net iš toli nematyti.

„Čia daug jogų, šamanizmo, ryšio su žeme ir gamta. Tiesiog yra žmonės, kurie realiai žiūri į tai, kokia gali būti žmonių ateitis. O kai susitinki su žmonėmis iš pasaulio ekonomikos forumo arba su žmonėmis iš stambių pasaulio įmonių, pradedi mąstyti apie ateitį, gyventi ta mintimi.

Manau, kad tokioms mintims Ibisa yra puiki vieta, kur apie tai viskas verda, kuriami naujų forumų renginiai. Todėl viena kojyte Lietuvoje, o kita – Ibisoje“, – pakartojęs šypsosi jis ir prideda, kad trečia koja yra dar ir Kolumbijoje, kurioje gyvena jo diedukas ir močiutė.

Būdamas svečioje šalyje, Jurgis užsiima ta pačia veikla, kurią vystė ir Lietuvoje penkerius metus – bendruomeniškumo stiprinimu, telkimu, edukacija per muzikinę veiklą. O prie to prisideda ir galybė kitų veiklų, tarp kurių yra savęs pažinimas bei piešimas ant kūno.

„Realiai čia yra aukščiausio lygio žmonių, kurie atvažiuoja ne tik daryti, bet ir mokytis iš kitų. Pavyzdžiui, šokius čia pamatysite kaip niekur kitur pasaulyje. Ateina žmonės į diskoteką visiškai blaivūs ir šoka. Po dviejų dienų jautiesi kaip savęs pažinimo kelionėje. Man iš profesinės pusės be galo įdomus kitas dalykas – potyrių dizainas.

Tarkim, žmonės važiuoja į barą, kiną, kuria potyrius ir po šešių valandų išeina su įspūdžiais. Maistas neapsakomo skonio, muzika bus kitokia. Tiesiog yra žodžiai „Experience design“. Žmonės nenori mokėti už eilinį potyrį, bet yra pasiryžę mokėti už gyvenimą keičiančias patirtis. Mes tokių formatų neturime Lietuvoje“, – pasakoja jis.

J.Didžiulis džiaugiasi, kad gyvenimo potyriai, naujos patirtys jam suteikia galimybę jaustis kaip svajonėje. Nors Ibisą kol kas laiko tik laikina stotele, bet kojos tiek iš jos, tiek iš Lietuvos neskuba kelti.

„Aš asmeniškai džiaugiuosi galėdamas eiti tuo keliu ir galiu juo mėgautis. Man nereikia galvoti apie stoteles ir plius minus viskas išeina. Aišku, norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau, bet tiesiog reikia džiaugtis tuo, kaip viskas yra. Džiaugiuosi turėdamas privilegiją eiti ten, kur veda mano širdis ir mano vertybės“, – kalba jis.

Pasmalsavus, ko 42-ojo gimtadienio proga sau palinkėjo, Jurgis atsako paprastai – sau nieko, tačiau nuoširdų palinkėjimą skiria visiems žmonėms.

„Jūs neprivalote niekam atsiskaityti, teisintis, neprivalote žiūrėti, kas padaryta, kas nepadaryta. Tiesiog būkite dėkingi sau, saviems ir, jei tikite Dievą, būkite jam dėkingi. Ir tikrai viskas galėtų būti geriau, bet ir, be jokios abejonės, blogiau taip pat“, – juokdamasis pokalbį su 15min užbaigia J.Didžiulis.