Idealus amžius ištekėti

Mums įdiegiamas supratimas, kokia turi būti „teisinga“ biografija mūsų šeimos ir aplinkinių atžvilgiu – palaiminanti „visuomenės nuomonė“. Į nuomonę diktuojantį vaidmenį šiais laikais pretenduoja ir spalvingi žurnalai. Galiausiai egzistuoja ir suaugusiųjų psichologija, užsiimanti žmonijos raida įvairiais laikotarpiais.

Būna, kad asmeninis supratimas, kaip reikia gyventi ir ko siekti, konfrontuoja su visuotinai priimta nuomone. Vis dėlto blogiau, kai mes net nesuvokiame, kad  mūsų siekiai yra visai ne mūsų, o primesti visuomenės arba šeimos.

► Jaunystė (18–25 metai): tekėk, kvaiša, greičiau tekėk!

Liaudies balsas. Tai toks amžius, kai priklauso spręsti visus klausimus, susijusius su išsilavinimu ir profesija: arba įgyti ją, arba ne ir nusiraminti. Beje, kuo žemesnio socialinio sluoksnio atstovai, tuo aktyviau jie reikalauja, kad moteris ištekėtų ir gimdytų vaikus. Medicininiu požiūriu jaunas amžius netgi gerai, o socialiniu – atvirkščiai, jauna mama, neišsprendusi savo socialinių bėdų, neturinti profesijos ir dažnai be išsilavinimo, labai mažai tegali duoti savo vaikui.

Žurnalų nuomonė. Spalvotuose puslapiuose labai dažnai šalia įspūdingų nuotraukų puikuojasi užrašai: „Rasa, 23 metų, agentūros direktorė“ arba „Asta, 24 metų, įmonės finansų vadovė“. Taigi lengvai peršasi mintis, kad jeigu sulaukusi 23 metų neužimi kokio nors vadovaujančio posto, o 25-erių nenusiperki buto, vadinasi, kad ir kaip būtų gaila, gyvenimas tau nenusisekė. Kada ir kur gauna išsilavinimą šios jaunutės merginos, dažniausiai nutylima.

Psichologo komentaras. Svarstant, kokie reikalavimai keliami jaunam žmogui, daugumos psichologų nuomonė sutampa. Specialistų tikinimu, 18–25 metų laikotarpiu žmogui labai svarbu pasiekti nepriklausomybę: finansinę, emocinę, fizinę, t. y. pats laikas išlįsti iš po šilto tėvų sparno. O štai tokie klausimai kaip šeimos kūrimas ir vaikų gimdymas – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.

►Jaunystė (25–35 metai): kelyje

Liaudies balsas. Paskutinė galimybė susirasti jaunikį ir pagimdyti vaiką. Kai kurie, pasidavę visuomenės spaudimui, pradeda blaškytis ir paskubomis susituokia su pirmu pasitaikiusiu pretendentu.

Žurnalų nuomonė. Šis amžius tiesiog sukurtas siekti karjeros. Žurnalų puslapių herojai siekia profesinių aukštumų. Ir apskritai, jei karjera nesusiklosto dabar – ji nepasiseks niekada. Aukštinamas vienišio gyvenimas nuosavame jaukiame lizdelyje. Neįpareigojantys ir neišvarginantys pasimatymai dukart per savaitę, lengvas flirtas ir lengvas užkandis  vakarienei – kas gali būti žavingiau?

Psichologo komentaras. Šiaip jau darnios asmenybės specialistai pernelyg neanalizuoja, kada tinkamas laikas santuokai. Kadangi statistika rodo, kad kaip tik šiuo laikotarpiu daugelis susizgrimba kurti šeimas, reikia įgyvendinti kai kuriuos uždavinius. Svarbiausia – pasistengti atrasti savo šeimos modelį, o ne stengtis kopijuoti tėvų bendravimo stilių, laisvadienių dienotvarkę, pareigų pasiskirstymą ir kt. Jeigu šiuo metu susilaukiama vaikų, tai reikia įsisąmoninti ir tėvų vaidmenį. Taigi galvoje turi įsijungti toks mygtukas: „Aš – mama (tėtis)“ su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Šiuo laikotarpiu susiformuoja tolesnė žmogaus gyvenimo kryptis: jis sieks karjeros ar besąlygiškai rūpinsis šeima, imsis „viso gyvenimo“ reikalo ar griebsis bet ko. O gal paaiškės, kad jis nepastovaus būdo, neturintis nei tikslo, nei veiklos. Negalima pasakyti, kad kuri nors iš šių galimybių geresnė už visas kitas – juk kiekvienas žmogus turi savo vertybes ir atspirties taškus.

►Vidutinis amžius (35–45 metai): kaip tik laikas pasodinti savąjį medį

Liaudies balsas. Šiam laikotarpiui lyg ir nieko nediktuojama, tačiau atsiranda įvairiausių posakių. Tarkime, „20 metų – proto nėra ir nebus, 30 metų – šeimos nėra ir nebus, 40 metų – pinigų nėra ir nebus“. Iš principo tai nusako tendenciją, vis dėlto, aptariant atskirus atvejus, ji gali pasirodyti net labai ginčytina.

Antras posakis apie namą, medį ir sūnų, o trečias – apie žilę galvon ir velnią uodegon. Apie tai mes dar pakalbėsime.

Žurnalų nuomonė. Kuo arčiau keturiasdešimties, tuo įvairesnis spalvingų žurnalų požiūris apie tai, koks „teisingas“ turi būti moters gyvenimas. Keturiasdešimtmetės dažniausiai pasirodo istorijose apie tai, kaip jų gyvenimas klostėsi tiesiog siaubingai, bet jos surado savyje jėgų ir pakeitė nepavydėtiną padėtį. Taigi sėkminga istorija. Dar žurnaluose būna skyrelis „Namai, vaikai, šeima“. Visgi perskaičius sunku atsikratyti įspūdžio, kad visa tai toji herojė turėjo nuo gimimo.

Psichologo komentaras. Prie keturiasdešimtmečio kiekvienas žmogus artėja išsprendęs arba neišsprendęs iškilusias problemas, įgijęs neįkainojamos patirties. Su visu šiuo bagažu jis turi žengti į keturiasdešimtmečio krizę (kaip tik ji yra vidurio amžiaus krizė), kuri iš naujo pažvelgs visa, kas mūsų padaryta (o dažniau – kas nepadaryta). Vidurio amžiaus krizę lydi supratimas, kad visa, kas gražiausia: sveikata, grožis, patrauklumas – pamažu mus palieka, o daugeliui svajonių ir vilčių jau nelemta išsipildyti. Sėkmingas šio laikotarpio krizės sprendimas slypi sugebėjime priimti savo naują statusą – nebejaunas žmogus. Kad ir kaip gražiai tai skambėtų, vis dėlto kaip tik dabar atėjo laikas pagalvoti apie savo dvasinį gyvenimą,  priimti brandžius sprendimus ir būtinai susimąstyti apie tai, kas liks šioje Žemėje po mūsų: namas, vaikai, idėjos, o gal mūsų rankomis pasodintas miškas ir medžių šakose suoks lakštingalos...

Kas atsako už mūsų gyvenimą

Kas gi kitas, jeigu ne patys: suaugę,  savarankiški, savo rūpesčius turintys žmonės. Tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio.

Kita vertus, įdėmiau pagalvoję atsakykime sau į kelis klausimus. Tarkime, ko reikia norint pasiekti trokštamos karjeros – nuolatinių pastangų ar sėkmės? Kas paprastai lieka kaltas dėl konfliktų su artimaisiais? Kam suverčiame kaltę dėl vėlavimo – sugedusiam žadintuvui ar prisipažinsime pramiegoję?

Sakysite, nedidelis skirtumas? Vis dėlto niuansų yra. Vieni linkę ištverti visas išorinio pasaulio neteisybes: despotą viršininką, nesupratingus tėvus, korumpuotus valdininkus ir apskritai piktą lemtį. O kiti kur kas daugiau vilčių puoselėja savo gebėjimų atžvilgiu. Kitaip tariant, vieni mano, kad nuo jų elgesio gyvenime beveik niekas nepriklauso, o kiti tiki, kad savo pastangomis gali labai daug pasiekti.

Ieškome kaltųjų!

Žmonės, manantys, kad nuo jų pastangų mažai kas tepriklauso, neplanuoja savo veiksmų, nuolat atidėlioja sprendimus. Jie neatsakingi, neramūs, nepasitikintys savo gebėjimais, agresyvūs, lengvai pasiduodantys depresijai, nesugebantys apginti savo principų.

Amerikiečiai psichologai atliko eksperimentą, kurio tikslas – nustatyti, ar žmonės pasirengę sutikti su klaidinga daugumos nuomone. Visiems eksperimento dalyviams buvo išdalyta pinigų, kuriuos jie pasirinktinai galėjo statyti už savo arba kitų nuomonę. Paaiškėjo, kad žmonės, kurie pakankamai pasikliovė savo pastangomis, nebijo rizikuoti solidžiomis sumomis palaikydami savo įsitikinimus, nors šie visiškai prieštaravo daugumos nuomonei.

Kas mūsų rankose?

Pasitikintys savimi žmonės jaučiasi esantys atsakinti už savo gyvenimą ir sprendimus. O prisiėmusieji atsakomybę labiau stengiasi siekti geresnių rezultatų. Tokie žmonės pasižymi atsakingumu, emociniu stabilumu, dėl tikslo yra pasirengę užmiršti malonumus. Jie įsitikinę, kad nuoširdus darbas tikrai padės pasiekti sėkmės.

Savimi pasikliaujantys žmonės sugeba apginti savo teises visur: ir spręsdami buities reikalus, ir dalyvaudami politinėse akcijose. Taigi išeitų, kad vidinė kontrolė – kur kas efektyvesnė nei išorinė. Ji gali padovanoti žmogui puikių dalykų: pasitenkinimą savo darbu, polinkį į savianalizę, atsiribojimą nuo manipuliavimo. Tik štai koks klausimas kyla: ar visada pasitikėjimas savimi ir nuostata „jūra iki kelių“ į gera? Deja, ne visada.

Pirmiausia bet kokie tikslai turi būti realūs. Mėginti pakeisti nepakeičiama – pats trumpiausias ir tiesiausias kelias į nusivylimą.

Stipri asmenybė

Taigi kas turi įtakos formuojant stiprią, nuo daugumos nuomonės nepriklausomą asmenybę?

Be ekonominio visuomenės stabilumo ir saugumo, labai svarbūs ir santykiai šeimoje. Jeigu tėvai akivaizdžiai rodo vaikui savo meilę ir stengiasi įskiepyti jam įprotį atsakyti už savo veiksmus – greičiausiai susiformuos stipri, savimi pasitikinti asmenybė. O štai griežtų ir nenuspėjamų tėvų (iš kurių nežinai, ko tikėtis – bausmės ar apdovanojimo) atžalos bus silpnesnės, labiau pasikliaus išoriniu pasauliu.