Didžiojo čekų mistifikatoriaus Jaroslavo HAŠEKO (1883–1923) biografija gal net smagesnė nei jo sukurto šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai. Kai kas net tapatina autorių su garsiuoju herojumi, kuris, kaip žinome, medicinos komisijos buvo pripažintas idiotu, paleistas iš karo tarnybos ir vertėsi šunų prekyba, kurdamas jiems suklastotas genealogijas.
Avantiūristas, niektauza ir mušeika, pokštautojas ir šokiruotojas, anarchistas ir Raudonosios armijos komisaras, dar – poliglotas! Hašeko gyvenimas apipintas gandų bei anekdotų. Legendą apie Jaroslavą Hašeką kaip nepataisomą romantiką, bohemos sielą, valkatą kūrė ne tik jo draugai. Nebūtas istorijas apie save skleidė ir jis pats. Dėl pastarosios savybės netgi lyginamas su amerikiečiu plunksnos broliu Marku Twainu.
Žmogus, kuris išgyveno tūkstančius mirčių
1923 metų sausio 4 dienos Prahos dienraštyje „Tribuna“ pasirodė pranešimas apie ankstyvą rašytojo humoristo Jaroslavo Hašeko mirtį – keturiasdešimt jam būtų sukakę tik po keturių mėnesių. Žinutė baigėsi klaustuku. Reikalas tas, kad satyrikas ne kartą kvailino ir linksmino draugus panašiais niūriais pranešimais. Iškart po karo laikraščiuose pasirodė žinutė, kad Odesos smuklėje jį užmušė girti jūreiviai. Greitai paplito kita versija: Rusijoje Hašeką sušaudė įsiutę čekų legionieriai. O dar anksčiau jis buvo paskleidęs apie save gandą, esą makedonų sukilimo metu krito didvyrio mirtimi ant Garvano kalno.